Nuomonės

Vis dar apie patyčias, ir kodėl vartoti reikia atsakingai

2014 gruodžio 4

boy-447701_1280

Komentarų skaityti negalima – šį principą išmokau dar dirbdama žurnaliste. Ir rašydama tekstą apie patyčias, žinojau, jų sulauksiu. Tik dar tada buvau įsitikinusi, kad susitvardysiu neatsivertusi pasmalsauti, kaip kiti vertina išreikštą poziciją.

Na aišku, neištvėriau – perskaičiau juos visus iki vieno. Ir net ne tik tuos delfi.lt, bet ir tekste paminėtų asmenų socialiniuose profiliuose. O taip, dviveidiška – kritikuoju, bet slapčia vis tiek žvalgausi, ką anie pasakė, ką naujo padarė.

Sako – pažink savo priešą, bet man tiesiog buvo beprotiškai įdomu, kokias mintis, išvadas gali sukelti išprovokuota diskusija.

Ir didžioji dauguma komentavusių mane labai nustebino! Nesitikėjau sulauksianti palaikymo. Nors ir nemaniau, kad išreikštos mintys negalėtų būti artimos kitiems, tačiau nesitikėjau, kad komentarų kultūra išties keičiasi. Ir į gerą pusę!

Na, o dabar apie tuos ne itin teigiamus atsiliepimus. Žinoma, begalė jų – tik nepagrįstas apsižodžiavimas, tačiau dalis – gan teisingai argumentuoti. Po kurių ir supratau, kad ne viską, ką norėjau, sudėjau ar tiesiog nepagalvojau įtikinamiau paaiškinti.

Ilgai svarsčiau, ar verta toliau plėtoti šią temą. Tačiau trečia diena mintys veja viena kitą. Sakau, gal bus ramiau išdėsčius visa, kas neramina užuot vėliau pasigailėjus, kad tos mintys ir liko nutylėtos.

Noriu ne pateisinti save ar paneigti visus tuos ne itin gražius epitetus – na tai beprasmiška. Užtenka to, kad mane pažįstantys, tikiu, kartu su manim saldžiai pasijuoks iš įvairiausio plauko apibūdinimų.

Tad jei anas tekstas pasirodė super jautrus, šis turbūt bus labai primityvus. O tiesa – ji kažkur per vidurį jų dviejų.

Taigi.

Kad ir kaip nebenorėčiau minėti Jazzu vardo, teks, nes juk visa istorija jos žodžiais ir prasidėjo.

Nebeklausysiu Jazzu – tik pasirinkimas, kaip ir daugelis kasdien priimamų. Nuo to, kad jos dainos „Youtube“ kanale bus perklausomos vienu kartu iš tų šimtų tūkstančių mažiau, manau, jai nei šilta, nei šalta.

Čia man šioks toks praradimas – likau be mėgstamos dainininkės. Na bet vis dėlto juk nieko tokio, vietoj jos atsiras kita dievaitė – naujiems įkvėpimams, šviežiems jausmams. Nes na tiesiog nebepavyks ramiai klausytis melancholiškų dainų apie meilę, kai ausyse girdėsiu tik josios ištartus epitetus klausytojams.

Girdėjau, kvailoka taip tampriai susieti moters kuriamą muziką, ir jos pasakytus žodžius. Na bet kaip kitaip?

Nes nesu itin lojali klausytoja. Esu tiesiog pragmatiška vartotoja – jei prekė man nebetinka, ieškau alternatyvos. Taip, Jazzu – savo muzikos pardavėja, kartą skaudžiai suklupusi ties rinkodariniais sprendimais. Jos dainos – prekės, tiesiog tapusios „nebeskanios“.

Kaip, pavyzdžiui, duona kasdieninė. Net jei ir trejus metus iš eilės kone kas antrą dieną perku tos pačios juodos duonos su saulėgrąžomis pakelį, kaskart džiaugiuosi „vai, jau kaip skanu!“, užtektų kartą toje vienoje iš tūkstančio per visą laiką sukramsnotų riekelių atrasti akmenuką. Na ir ką, kitądien iš lentynos ranka sieks jau kito pasirinkimo.

Su visa pagarba menui, visoms jos išraiškoms: muzika, dailė, šokis ir žmogus – stebuklinga simbiozė. Tačiau, prisipažįstu, muzikoje vadovaujuosi tik savo elementariu kriterijumi: „patinka-nepatinka“. Ir vis dėlto, man norisi viso komplekto: jei muzika spalvinama visomis vaivorykštės spalvomis, norisi, kad ir ją transliuojantis, vos išjungęs mikrofoną, nesiplūstų ausis rėžiančia leksika.

Jazzu anaiptol ne vienintelė, kurios atsisakiau dėl neva „perdėm jautraus“ požiūrio.

Kaip ir, pavyzdžiui, Jamesas Bluntas. Vis galvojau, kokiu būdu įtikinti vyrą, kad mums žūtbūt reikia apsilankyti jo koncerte. Iki tos dienos, kol jis neišlipo iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, ir išplūdo ten susirinkusius žurnalistus. Na ką, gaila, bet šiai dienai ir jo baladės nebeskamba taip pat salžiai kaip anksčiau. Šių ir nebesirenku klausyti per „Youtube“.

Tiesiog pasirinkimai, kuriems įtaką daro labai pragmatiškos priežastys.

Kaip, pavyzdžiui – sprendimas nebesilankyti „Maxima“ prekybos centruose. Kadaise kibirkščiavusio „Leo LT“ skandalo metu, kurio vieni pagrindinių herojų – prekybos centrų tinklo savininkai, kurį laiką plito raginimai – neremk žalingų idėjų ir nustok vaikščioti į „Maximą“. Kurį laiką sąžiningai laikiausi, ir didžiavausi, kad nededu į kišenę tų kelių litų ir taip, kaip tuomet atrodė, nežinia kaip pralobusiems verslininkams.

Tačiau pyktis atslūgo, kitų prekybos tinklų prekių pasiūla tiesiog manęs nebetenkino ir grįžau į „Maximą“. Įtikino, kad rūpi ne tik pralobti, bet ir kokybiškai patenkinti kliento poreikius. Adekvatus atsakas į padarytą klaidą taip pat išgydo visus „ne“ ir „daugiau niekada“.

Turiu ir kitą, ne pirmus metus trunkantį tabu – nebeperku nieko, kas pagaminta su Viktoru Uspaskichu ar jo šeima susijusiose įmonėse. Nežinau, kokia ten situacija dabar, tačiau ilgą laiką politiko ir verslininko šeima lobo ne iš sąžiningai parduotų marinuotų agurkėlių, o nuslėptų mokesčių. Apie kitas neskaidrias pajamas net nekalbu.

Tai ar skanus bus tas agurkėlis, į stiklainį įdėtas žmogaus, kuris tik dalį atlyginimo gauna pagal visas mokestines procedūras, o didžiąją dalį likusio atlygio – iš to viršininko juodais vokelyje? Na ir vėl – neskanu.

Bet ir vėl – kaip čia menas ir agurkai? Bet valgydama tuos agurkus remiu šešėlinę ekonomiką, kuri ir yra pagrindinė mažų pensijų ir menkų atlyginimų priežastis. Kaip ir klausydama Jazzu kartu pateisinu patyčias, prasidedančias nekaltais juokeliais ir besibaigiančias smurtu tarp vaikų.

Tai, mano nuomone, ne perdėtas reagavimas, o tiesiog – atsakingas vartojimas.

Arba tiesiog nuoseklus pozicijos laikymasis.

Pavyzdžiui, jei prezidentė, kurios vykdomą politiką palaikau 99 proc., imtų ir viešai iškoneveiktų visus savo oponentus, kaipmat nuo jos nusisukčiau. Ir vėl, prie ko Jazzu? Nes abu šie asmenys, skirtingais būdais, bet dirba žmonėms.

Ne, dienų neleidžiu į lentynėles dėliodama, kas gera, o kas jau neatitinka mano nusistatytų moralės normų. Išvadas darau tik tada, kai va tokie visokie kabliukai patys prisišaukia reakciją.

Ir jei ims ir kas sakys – nuoseklumo mano pasirinkimams trūksta, sutiksiu. Juk nespėju sureaguoti į viską, kas ką blogo pasakė, ar kokio būdo vadovas stovi už įmonės, gaminančios mano mėgstamiausius ledus, vairo.

O ir šiaip – turi būti lankstus ir, žinoma, atlaidus. Tad jei Jazzu ims ir sukurs dainą, kuria belsdama į krūtinę atsiprašys už netinkamą pareiškimą, džiugiai ją vėl priimsiu į savo grojaraštį.

Kaip ir, pavyzdžiui, „Aerosmith“ – buvę alkoholikai ir narkomanai, o tokius, sakau – smerkiu. O dar dažnas iš muzikantų gulasi į lovą su jaunesnėmis už mane merginomis, kai jiems patiems jau senatvė lipa ant kulnų. Na ir nieko, pamiršau tuos vertybinius jų ir mano konfliktus tuoj pat, kai pamačiau su kokiu džiaugsmu ir nuoširdžia šypsena jie sutiko kiekvieną, laukiantį prie viešbučio išėjimo. Paperka ir atperka.

Problema ne tame, kad žmonės piktai kalba, stebuklus kuriantys viešai keikiasi, talentą rašyti turintys naudoja jį juodinant visus likusius aplinkinius, o verslus žmogus vagia. Visokių buvo, yra ir bus, kiekvienas kasdien klystame. Tik vieni tas klaidas taiso, už jas atsiprašo, o treti tik nusispjauna, ir dar spjauna ant tų, į pastebėtas klaidas pabaksnojusius.

Labai naivu būtų tikėtis, kad sugebėsiu apsaugoti tiek save, tiek šalia augantį sūnų nuo bet ko, kas bent kiek pilka ir purvina. Palinkėsiu matyti visko ir daug.

Tačiau blogai tada, kai tiek už viešas patyčias, tiek už nuslėptus kišenėje milijonus ploja tūkstančiai. Ir kai tokių – daugybė, imi ir patiki, kad taip elgtis – nieko blogo.

Tai ir yra ta pagrindinė žinia, siunčiama sūnui – ne užsidengti akis ir ausis prieš visą blogį. Tačiau jį sugebėti įvertinti tinkamai. Taip, kad išsakyti žodžiai derėtų su veiksmais.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply