Nuomonės

Už ką tavo žvakutė?

2017 sausio 27
Kas vyksta šiandien Lietuvos teisės pasaulyje? 3 bylos dėl prieš vaikus naudojamo smurto, dar trys – dėl fizinio skausmo sukėlimo, kartą per  savaitę – dėl prieš juos naudojamos seksualinės prievartos, rytoj bus galvojama, ką daryti su vaiku, patyrusiu psichologinę prievartą, kartą per tris dienas pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo ir prievartavimo.

Ir tai tik oficialiai suregistruoti skaičiai. Kaip žinia, ikiteisminis tyrimas nebūtinai pradedamas, net jei mėlynės ant vaiko kūno – nuo „Gedo“, o ne iš žaidimų aikštelės.
Sako, tai skaičiai – smurto visuomenės statistika. Tačiau ši visa savaitė (ir kokia daugybė istorijų iki jos) apie abejingumą, ir tai, jog čia „tik žvakutė“. Ir buksuojantis įstatymas, galėjęs išsaugoti gyvybę. O tu sakai, čia „tik įstatymas“?
Smurtas gimdo smurtą, kaip taurelė – „na dar pakelkime“, taip ir melas, sako, po vieną nevaikšto. Ne laiku ir ne vietoje prisigėrusi viena tokia ikona, ruonio kailiuose įsisupusi Greta ir iki mirties sumuštas vaikas ir kitas – vos gimęs, šiukšlių krūvoje. Čia viskas apie tą patį, apie „vieną žvakutę“.
Ir, jei atrodo, dėti šiuos pavyzdžius į vieną eilę – ciniška, nė velnio. Cinizmas – reakcijos į visus juos.  
Nes užtenka atsiprašyti – tiek tų ir pasekmių. Atsiprašyti už tai, kad pasirodei girta nei laiku, nei vietoje. Bet ne už tai, kad šimtas tūkstančių plius manys, kad kiek alkoholio – na tai taip koketiška, o juk visiems čia pasitaiko. Nes asmeninė vertybinė skalė per menka, kad suprastum, jog nepakantumas alkoholizmui – tai ne tik brangesni kokteiliai bare.
Tai kiekvieno mūsų požiūris. Nepakantumas tiek girtai divai, tiek su narkotikais siejamam tėvui, pas kurį namuose „garsiai lūžta kėdės“. Tai adekvatu. Nes negebėjimas valdyti savęs ir savo priklausomybių, savo vidinių demonų – šie pavyzdžiai apie tai. Ir jei vieną kartą pasijuoki, kodėl kitu atveju turėtum kalbėti apie tai, kur dingo moralė?
Žmonės geriausiai mokosi ne iš šventoje knygoje išdėstytų įsakymų, iš pavyzdžių. Ir veiksmingiausiai tų, pateisinančių klaidas. „Nes juk visj mes žmonės“ – sako.
Tada klausai ikonos. Nes ji kieta – de facto, be priekaištų. Nes, o ko klausyti, kai kelių iš svarbiausiųjų šalyje vertybinė sistema – smarkiai sutrikusi. Nes fizinė bausmė – viskas iš krikščioniškų vertybių, taip sako konservatorius-krikščionis demokratas jau n-ioliktą kadenciją Seime. Ir krebštelt ausį, jo teigimu – tik drausminimo priemonė.
Taip galvojo ir ta kaimynė, kuri tiesiog bijojo smurtaujančio jauno tėvo, o vakare per televizorių išgirdo – kad kiek trinktelti, na nieko tokio. Dėl to ir nutilo, ir neskambino policijai. Nes ką čia kištis – sako, taip gal ne itin teisinga, bet ne nusikaltimas. Nes, žiūrėk, ir įstatymai tokie – jie nebaudžia.
Jie baudžia tuos, kurie, norėdami atsipalaiduoti spiria į tarpukojį policininkui. „Juk jis atsiprašė! O kam nepasitaiko?” – tada kalba tie, eilėje į to paties susuktą kino šedevrą. Kuris, to pačio šedevro prodiuserės nuomone, išsunkė visas jėgas ir žmogus, matai pratrūko. O kam nepasitaiko?
Tačiau bausmės tik tiek – teisinės sistemos numatyta baudžiamoji atsakomybė. Nukentėjusiam policininkui – vaidmuo būsimame filme. Nes tiek į šį, tiek į visus kitus filmus žmonės eis. Nes jiems kiek nusispjaut dėl to, kad juos kuria su savo vidiniais šėtonais nesusitvarkantis asmuo. Ir spardantis tarpukojus tiems, kurie turėtų ginti, kad kitąkart negautum pats.
Nes, o kam nepasitaiko? O jis juk atsiprašė. Ir nebesvarbu, kad tai – smurtas. Ir už jį taip pat pakanka tik atsiprašyti.
Panašiai mąstė ir Anykščių-Panevėžio apygardos rinkėjai – norėję didesnių pensijų, aukštojo mokslo reformų ir naujų darbo vietų. Ir išrinko Gretą. O kam nepasitaiko? Čia jie apie save – kad gal suklydo pasirinkę, nes gal ne iki galo pasidomėjo, užteko tiek, kad graži. O nubalsuos juk vistiek kiti – ką tas mano balsas.
Ant Gretos rankos – laikrodis, kiek dviguba balsuotojos pensija. Beje, šiam laikrodžiui Greta išleido visas savo mėnesio pajamas. Likusius per 2016-us uždirbtus ir oficialiai deklaruotus eurus – ruonio kailiniams.
Ir už ką Seime Greta? Už Juozo paltus kiekvienai šalies šviesiaplaukei? Nes pensija, brangioji pensininke, moteris tau didesnės nemokės. Nes pati gyvena iš „juodų“. Arba santaupų. Tiesa, mamos, bet ir jos išleistos – džipui. O iš juodų, žinia, pensijoms nelieka. Darbo vietų taip nesukurs – o kaip jai taip, kai pati uždirba tiek, kiek realiai užtenka vos vos ant maisto? Na, arba „Burberry“ laikrodžiui ir ruonio odos kailiniams.
Ponia suklydo, nepažiūrėjo. Greta gražiai pašnekėjo, ir ji patikėjo. Spėju, patikės ir kitąkart. Ir vėl nepamirš pridėti apie tai, kad „visi čia vagia“, o mano balsas niekam nerūpi. Visi amoralūs, nors mano moralė – be priekaištų. Na ne.
Apie ką visa tai? Apie abejingumą. Apie mažas klaidas ir didelę jų kainą. Nes mūsų kiekvieno veiksmai, jei šie be atsakomybės, gali sukelti audrą.
Smurto visuomenė nori smurto. Nori Linčo teismo tiems, kurie nutraukė gyvybę tam, už kurio gyvenimą buvo atsakingi. Tačiau labiausiai aš norėčiau kitokio scenarijaus.
Kad jie po daugelio metų išeitų į tą pačią visuomenę, kuri nebetylėtų. Kuri būtų negailestinga ne adekvačiu smurto troškimu, o jautrumu skausmui ir neteisybei. Tai būtų bausmė. Gyventi tarp žmonių, baksnojančių į tavo nesuvokiamai kreivas vertybes, atstumiančius dėl neteisybės, o ne toleruojančius – „nes na kam nepasitaiko?“.
Dėl už kaimynų durų mušamų vaikų – nes jie visų mūsų, ne tik jų. Kad ant pjedestalo nekeltų tų, kuriems žmogiškosios nuodėmės labiau atleistinos nei juos sekantiems ir jais tikintiems. O smurtaujantis menininkas bijotų ne baudžiamosios atsakomybės, o sutrumpėjusių lankytojų eilių kino teatre. Nes jie smurto netoleruoja, ir toks jų protestas.
Noriu, kad išėję į visuomenę jie matytų aktyvius, laisvus ir ryžtingus, kažkieno kito be diržo ir be riksmo užaugintus vaikus. Gyvenančius be patyčių, be baimės, kad aš toks mažas, o jis toksai stiprus, be dvigubų standartų ir su tvirtu moraliniu pagrindu. Ne mokančių atsiprašyti, o visaip kaip besistengiančių nesuklysti.
Tų, kurie pamatę gatvėje motinos už rankos įnirtingai tampomą vaiką, nebegalvotų – kištis ar ne?
Už tai mano žvakutė. Kad kitąkart nebetylėčiau – dėl tos mamos, kuriai tąkart neišdrįsau pasakyti, kad taip elgtis su vaiku – negalima. Už atsakomybę – ne deklaratyvią, bet aktyvią. Ir už tą kiną, kurio nepamatysiu, nes jau sakiau – jo kaina ne eurais, o smurtu matuojama. Už Gretą – kad nei aš, nei mano nuomonės paklausiusi močiutė jos nerinktų. Ir asmenines ikonas, kurioms – tik aukščiausi standartai. Nes tikiu – absoliučiu gėriu.
Už ką bus tavoji žvakutė?
Ir taip, tai tik žvakutė. Bet ji – už liudijimą, kad nebūsi abejingas. Kaip ir tūkstančiai, liepsnojančių šalia – už tokį patį pažadą tau.
Ir tai daug.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply