Dienoraščiai

Trys mano vaikai

2016 gegužės 17

– Ko tu čia dabar bliauni? Bus dar tų vaikų.
Santariškių klinikos, akušerijos skyrius. Ir žodžiai gydytojos moteriai, prieš valandą dvyliktą nėštumo savaitę praradusiai kūdikį. 

Aš taip pat maniau: mums taip niekad nenutiks. Nes kodėl turėtų? Juk viskas ne šiaip sau: šitaip „už kažką“ ar bent „dėl kažko“. Ir visas kitų istorijas palydėdavau – „taip tiesiog turėjo būti“. O mintyse žiūrint į kiek beviltiškai atrodančią ašarotąją – „gal jau pakaks tų ašarų, suimk save į rankas, moterie!“

O taip būna. Už nieką, ir dėl nieko. Statistika nekonkreti, tačiau ji sako: 10-25 proc. visų nėštumų baigiasi persileidimu. Tiesa, dažniausiai tuomet, kai moteris apie jį dar nė nenutuokia. Dukart netektį patiria pusė ją jau patyrusių.

„Geriau jau dabar, o ne vėliau“, „abu sveiki, tuoj turėsit kitą“, „na gal jau laikas pamiršt?“, „sakiau sakiau, daryk tą, nedaryk ano“, „o jei būtų gimęs su kokia liga?“, „oi, čia kas trečiai gi taip“ – jei istorija tokia tau taip pat išgyventa, lažinuosi, girdėjai kažką panašaus.

Nes, atrodo, tavo kūną palikęs vaikelis nevertas laikyti „mirusiu“. Ir tai – ne netektis, o tas pats „taip turėjo būti“. Ir tas skausmas – kam jis dėl to, ko lyg niekada ir nebuvo? 12 savaičių? Tik 6-ios? Pamanyk.

Užburtas, ir skausmo kupinas ratas. Kuomet visi apie tai, kad tavo gedului čia ne vieta, o tau dėl to taip gėda – nes gedi, visu pajėgumu. Gėda taip, kad pati tu sau – tik silpna, tik dėmesio reikalaujanti ir blaiviai negebanti mąstyti būtybė. Užsidarai, tyli, slepi, šypsaisi ir linksi galvą, nors visi jų žodžiai – o dievai, jie nieko verti.

Sielvartas tavo didelis, bet, atrodo, gal vis dėlto per menkas, o ir priežastis – nes juk sako „taip tiesiog atsitinka“, kad apie tą sielvartą kalbėtum. Natūrali atranka, toks pasaulis, pasitaiko – griežti argumentai, o tu čia su savo jausmais.

Ir dar ta begalė „kodėl“? Nors priežasčių negali įvardinti nė gydytojas (man „prirašė“ slogą, nors ji – aš sakiau, kamavo tik nėštumui prasidėjus), jų nerandi ir pati, galiausiai jų ieškai savyje, ir ten kur tikrai nereikia.

Sakai sau: už tą gyvybę juk labiausiai atsakinga tu pati. Tad gal šitai man bumerangu už kokias blogas mintis? Ir nors suvoki, supranti – po šimtų tokių pačių istorijų forumuose, po specialistų moksliškai grįstų komentarų – kad kaltės čia niekieno.

O gedulo ir ašarų – galiausiai jas slepi nuo pačios savęs. Pasiduodi, ir kaip visi aplinkui bandai save įtikinti – toks gyvenimas. Ir koks čia gyvenimas žmogaus, kurio gyvybė tetruko 3 mėnesius? Ir tau ji reikšminga, pasirodo, turėjo būti tik tiek, kiek fiziškai dėl to nėštumo fakto kiek nepatogu. Be jokių jausmų. Tik tiek?

Bet kaip tas mūsų su mažuoju tėčiui ruoštas laiškas apie tai, kad darkart bus tėtis? Ir mudviejų tylios svajonės. Ar tie kokie 40 rytų, prasidėjusių, dar taip pasąmoningai, vienintele mintimi „dviejų vaikų mama!“  O kaip ta širdutė, kurią matėmė – ji plakė jau prieš mėnesį – ir ją trise stebėjome ekrane? Kaip tie pirmieji mūsų ir to mažiausiojo pokalbiai – na ir kas kad tik mano vienos monologai? Kaip mūsų dviejų džiaugsmas, maža paslapis, apie kurią jau tuoj tuoj visiems artimiausiems, visam pasauliui? O kaip tie dešimtys kartų per dieną tam, jau nebe vieninteliam „tu gi būsi brolis!“. Ar tie „būsim keturiese ir, cha, važinėsime tik 4+ juosta“. Kaip tie planai apie kambarį jau dviems vaikams? Kaip tie drabužėliai, naujai sulankstyti? Ir ta mano spinta su platesnėmis suknelėmis? Ar tie juokai apie gimtadienį naujo žmogaus, sumaniusio sujaukti dar vienas metų šventes? Tie kas dieną „o jei mergaitė? O jei berniukas?“

Ir kitų, kiekvieną dieną, po šimtą kartų „o jeigu“- su viltimi ir su nerimu.

Ir gedulo tai neverta? Tad už ką tas kone pyktis už kiekvienos kitos, gatvėje sutiktos nėščios laimę? Pyktis ne jai, o savo istorijai. Už ką tas velniškas vienišumas, apie kurį nė nutuokt neįmanoma net ir pačiam artimiausiam. Ir visos tos ašaros, ne laiku ir ne vietoje, nes ne gi tu čia dabar ir vėl apie tą patį? Moterie, sakau gi, susiimk!

Man sakė – pamiršiu. Sakė, o aš tikėjau, nauja gyvybė užbaigs gedulą. Ir kaip jie melavo.

Po širdimi – ne tik dar viena plakanti širdis, o jau ir smarkiai besispardanti būtybė. O aš kaskart į ašaras, išgirdusi dainą, kurioje visa tuomet išgyventa istorija.

Ir jei šiandien reikėtų rinkti paguodos žodžius, nežinau, kokie jie turėtų būti. Per metus neradau tokių ir sau.

Supratau tik tiek, kad tas taip ir negimęs vaikas – vaikas. Ir aš jo mama. Trijų vaikų mama. Kurių kiekvienas kartu su manimi iki mano gyvenimo galo.

Ir nors jam nebuvo lemta gimti, vaiku – cinike, sakyk ką nori – jis ne menkesnis vadintis. Ir aš ne ką mažiau – jo mama.

Ir dar. Kiek apie tai, kad „ką tu čia, būna ir blogiau“. Taip, būna moterų, skaičiuojančių ne vieną, o tik dar vieną iš dešimties persileidimų. Būna moterų, laidojančių savo gimusius – gimusius negyvus vaikus. Motinų, laidojančių jau užaugintus vaikus. Moterų, galiausiai palaidojusių svajones patirti motinystę.

Svetimas skausmas – jis neįmanomas. Ant skruostų gali pajusti tik savo ašaras. Ir jei atrodo, kad tavo istorija – per menka toms ašaroms, pabaik. Per mažo, ar – būna sako – netikro skausmo nebūna. Tebūnie tai tavo tyli laimė dėl to, kad tavo nelaimė – juk būna jų ir išties didesnių. Ir kitąkart tinkamas žodis tai, kuriai skauda. Kaip tau kadaise.

You Might Also Like

8 Comments

  • Reply Agnietė 2016 gegužės 17 at 18:01

    Ačiū už tokius jautrius, artimus žodžius ir tokius atvirus. Toks pažįstamas jausmas.. ir tokia pati išgyventa istorija. Ir tas mano vaikas, man buvo pirmasis, jį prisimenu visada, nors išėjo jis 14 nėštumo savaičių, o nuo tada praėjo 6 metai. Turiu 2 nuostabius vaikus. Bet dažnai pagaunu save skaičiuojant, o kiek metų dabar būtų ir Jam/jai. Tada kai buvo taip skaudu, labai reikėjo ir trūko to supratimo.. ieškojau sėkmingų mamų patirčių ir taip guodžiau save. Toks straipsnis kaip Jūsų būtų labai labai padėjęs visa tai išgyventi. Aš taip pat jaučiuosi 3jų vaikų mama 🙂

    • Reply Laura 2016 gegužės 17 at 19:08

      Čia tikrai nėra už ką dėkoti:) Juodraštyje šį tekstą pavadinau „Atsisveikinimu“ – neneigiu šios istorijos, nežadu pamiršti, bet lyg pagaliau galiu ramiai su tuo vaikeliu atsisveikinti. Ir pasipasakojus, kad ir taip viešai – kur kas ramiau.
      Ačiū, kad skaitėt. Labai tikiuosi, kad ši istorija pasieks ir tas, kurioms dabar, kaip ir mums anksčiau, reikia paramos:)

  • Reply Dovilė 2016 gegužės 18 at 11:23

    Labai pažystama situacija…. 14 savaitę nulėkiau į ligoninę su baisiu kraujavimu, priėmimo daktarė pasakė tik „nesijaudinkit ponia, blogo vaiko organizmas nelaiko!“. O pažiūrėjus per echokopą vėl „Gyvas tas jūsų vaikas, juda!“. Nors viskas baigėsi laimingai, ta pati daktarė dar kitą diena vėl aiškino nustebus „nu bet jūsų tas vaikas koks geras, kaip jis juda, nesitikėjau!“.
    Nors mano sūnui jau 4, negaliu pamiršti tų žodžių…

    • Reply Laura 2016 gegužės 19 at 6:18

      Dovile, labai smagu išgirsti istoriją su laiminga pabaiga:)
      Iš tiesų, taip pikta, kad būtent tie žmonės, kurie turėtų patys pirmi suteikti profesionalią psichologinę pagalbą (o jie tam ruošiami. Tik, gaila, ne visi tą informaciją ir savo galią paveikti žodžiais įsisavina), nuvilia, įskaudina, pasėja nerimą – labai ilgam. O kai blogai, kai tavo ar tavo vaikelio sveikatos situacija tiesoog „ekstra“ gydytojo nepasirinksi, tikiesi geriausio, o būna va kokias istorijas prisimeni.

  • Reply Živilė 2016 gegužės 19 at 5:01

    Ačiū už pasidalijimą, ir už tai, kad taip gražiai viską surašėte… Mano mažiukas pabėgo 19 sav. Ką ten pabėgo, jį reikėjo prievarta iškrapštyti, nes buvo miręs.. Bet ligoninėj buvo viskas – ir sąrėmia, ir vandenys, o gydytoja vis kartojo – neprisigalvok, čia ne gimdymas, čia gimdos abrazija… Ačiū Dievui, vyrui ir aplinkybėms, mes išsikovojome, galimybę pasiimti mažiuko kūnelį, ir dabar turime kur gedėt. Po šios patirties mano širdies troškimas yra , kad „angelų“ mamos išdrįstų gedėti ir jų netektis būtų pripažinta. Todėl labai labai dėkoju, kad kalbate apie tai.

    • Reply Laura 2016 gegužės 19 at 6:22

      Ačiū jums, kad pasidalinote savo istorija.
      Bijojau, o dar taip viešai pasipasakoti, nes net ne visi mano aplinkos žmonės apie tai žinojo – daugumai jų šią istoriją tik neseniai išdrįsau papasakoti. Ir tik supratusi, kad geriausias vaistas – kalbėti, nesigėdijant savo jausmų. Ir išties, kai tokių atvejų – masiškai, norėtųsi, kad kuo mažiau būtų moterų, slepiančių tiek istorijas apie prarastus mažylius, tiek savo skausmą.

  • Reply Joana 2016 gegužės 20 at 10:03

    Mano skaudi kelione prasidejo dar tada, kai tik buvome pradeje planuoti. Rodesi, kad visiems pavyksta pasikviesti vaikuti kada panorejus vos ne is pirmo sykio, bet tik ne mums. Ne, tai ne mano emocijos ar fantazija kalba, dziugiais pasiekimais dalinosi musu draugai. O mes…sypsojomes. Kas mums beliko? Po pusmecio intensyvaus darbo atejo laime i musu namus! Deja, 10-ta savaite paaiskejo, kad vaikutis nebeauga, bet beveik dar dvi savaites nesiojausi vaikeli su savimi. Nekraujavau, neskaudejo. Kraujavo tik mano sirdis. Ir simtas klausimu kodel ir uz ka. Smarkiai nusivyliau savimi kaip moterimi. Saviverte zemiau plintuso lygio dar ir dabar. Nera nei dienos, kad nepagalvociau apie savo vaika. Praejo jau beveik du menesiai po netekties. Vienintelis dalykas ka ismokau per si laika – pasislepti. Paguodos zodziai ispraude mane statistikos gretas. Mano vaikas buvo nurasytas kaip gamtos klaida… galeciau rasyti rasyti su kokiais komentarais susiduria ilgiau planuojantieji arba neteke savo vaiku, kuriuos jaute tik mamos sirdis. As jauciu geda pries tevus, vyra, kad nesugebejau issaugoti musu vaiko. Kada sis jausmas praeis – neisivaizduoju.

    • Reply Laura 2016 gegužės 22 at 16:43

      Joana, skaudi istorija… Turbūt tikrai sunkiausia nustoti kaltinti save, nes na iš tiesų, kokia ji gali būti?
      Linkiu jums stiprybės. Iš savo istorijos pasimokiau, kad niekas kitas negali padėti tik laikas. Laikykitės. Ir neslėpkite nieko, kas blogiausia ant širdies.

    Leave a Reply