Dienoraščiai

Teta, patylėk

2016 birželio 1

Mama – visai ne švelni katytė, nuolatinės palaimos būsenoje. Greičiau žvėris – budriom akim, kruvinais dantimis, greitomis kojomis ir labai aštriais nagais. Ir net jei tas angelėlis palaimingai sau vežimėlyje kur parko takeliais, ji visad pasiruošusi pulti. Net jei niekas nė nesikėsina.

O kai ginti(-s) nėra nuo ko, gini savo nuomonę.

Laiminga tu, jei tau tai nė kiek nepažįstama. O aš, drįstu prisipažinti, tapau ta, drįstu pasakyti, viena iš daugelio, pasiryžusi kiekvienam vos prasižiojusiam įrodinėti savas vaikų auginimo tiesas. Na taip, kategoriškumas man visad kišdavo koją, bet iš kur jis tokiu smarkumu vos pasirodžius mažajam? Kur ta palaimos būsena, kur bet kokias neigiamas emocijas/mintis/planus nuginkluojanti motinystė?

Mitas, galvoju.

Ar čia pasireiškia koks archajiškas laukinės moters šauksmas? Vos tik akmenukas į mamos daržą, vos tik kas nors ką nors, kad ir čia ne taip su savo vaiku, ir čia ne visai pagal taisykles – iškart akys didelės, ir nagai ilgi.

Tie visi forumai su gausybe skirtingų nuomonių, prieštaraujančių vienas kitam patarimų, patirčių, kurių kiekviena tikra ir veiksminga, ir visos tos patirtys – tokios radikaliai skirtingos. Kiekviena mama, atrodo, laisvai po individualų autorinį žinyną su savomis vaikų auklėjimo filosofijos dogmomis ir detaliais „how to“.  Bet vos kokia diskusija, ir vėl tas pats: teisiausia aš, o tu nusišneki.

Iki forumų nenužengiau, bet koks didelis noras ginti savo nuomonių darželį, kai pasirodė Mažas! Aš žinau geriausiai, ir taškas. Niekaip neišsigydytas paaugliškas kategoriškumas, kuris visu pajėgumu pražysta tuomet, kai turi būti kaip niekada brandi, pakanti ir visada su šypsena. O tu, pačiu geriausiu atveju, po atvirai cinišką šypseną kiekvienai, kuri kalba apie kitokius nei tavo pasirinkimus.

Ir jei tai tavo pirmas kartas – pirmas vaikas, ir milijonas jūsų pirmų kartų – matai, kad visos tik spėtos susikurtos filosofijos – kaip muilo burbulai. Kuri auginimo taisykles, spraudi save į rėmus, bet su kiekviena diena tų „niekada“ vis dėlto ne daugiau, o tik mažiau.

Sakei, niekad niekad jokio žaislinio pistoleto į rankas? Apie tai draugas Jonas darželyje nebuvo girdėjęs. Pažadai apie praktinį vadovėlio“Kaip išgyventi be anei gramo cukraus“ pritaikymą be jokių išimčių? Ir tuomet į sceną seneliai, iš stalčiaus traukiantys visokius kinderius. Ar tai, kad va ant puoduko – vos išmoks sėdėti? Ir tik numoji ranka – pasirodo, tavo pedagoginė kantrybė trumpesnė net už mažojo kelią iki puoduko, tad gal kaip nors, išmoks, kada nors?

Ir vis dėlto, atrodo, mama be pozicijos – tyrelių ar geriausio universiteto klausimu – tiesiog nevykusi mama. Nes na ir pačiai norisi daugiau tvarkos ir aiškumo, nes netikėtumų ir tų situacijų kai jau „nebegaliu!“ ir taip viršum kaklo.

Ir čia dar visi tie, kurie kaip ir ne prie ko, bet savo nuomone ne per kuklūs įkyriai dalintis. Kartais atrodo, kad tu ir tavo vaikas – ne tik judviejų, o visų pakeliui sutiktų bendras interesas. Ir jie čia tau: kokia tu neteisi, kaip čia negerai, visai ne pagal taisykles.

Subtilybių – daug. Ir progų pasiginčyti – begalė. Ir aršiausi deja tie, pilni senovinių reliktų: vaikas – už molį, tik tu jį pagal save lipdai. Su muštru, griežtu tonu ir akla kontrole, be jokių meilybių ar nuolaidžiavimų. Nes vaikus reikia auklėti, o neauginti. Nuolat tik spėk mokyti, tik spėk drausti, aiškinti, nurodyti. Ak, vargeli.

Ir dar visi tie „pabaik, pripras“, „būk vyras“, „mergaitės taip nedaro“ – primygtiniai siūlymai neigti šilumos, artumo poreikį ir gyventi griežtai pagal dar griežtesnes taisykles.

Gal čia iš to visi nesusipratimai, pakeltas tonas dar nė neprasidėjus diskusijai? Ryžtas „dantimis ir ragais“ bet kokią kitą nuomonę, kitokią patirtį ir receptą? Užaugome aplinkoje, kurioje universalios vaikų auklėjimo taisyklės, nepalankios nei nuomonėms, nei supratimui – kad tokių yra, daug, ir jos visos gali egzistuoti.

Ir vis dar sunkiai priimame kitokį požiūrį, į savo nepanašios motinystės, „kitoks“ tas vaikas, kuris ne tavo augintas – nes taisyklių, begalės. O galiausiai pasirodo, kad kuria jas vos dėlto ne griežtos mamos, o dažniausiai vaikai. Kaip kuris – besiremdamas mėnulio fazėmis, ar Mikės Pūkuotuko frazėmis.

Ir po dvejų su puse metų patirties būnant mama, vis labiau pagalvoju, velniop tas taisykles. Na tegu jos kiekvienai skirtingos, bet tegu kiekviena jų su vieninteliu paaiškinimu – aš taip iš meilės, aš taip, nes jaučiu, žinau, matau, kas tam mažam, ir man geriausia. Ne pagal vadovėlį, ne pagal 99 mamytes iš forumų, ne pagal tai „o ką žmonės pasakys“. Pagal save.

Štai va, prieš kelias dienas poliklinikos laiptinėje prieš mus bobutė su lazda, vos jai iš kelio pasitraukt suskubo ir prie manęs prigludo mažas: „Tai ką, kojų neturi? Koks vyras, iškart po mamos sijonu.“ Turiu problemų su savikontrole, patylėt sunkiau nei pasiųsti – bent lietuviškai.

Patylėjau, na bet teta! Kuo tau užkliuvo mama, paisanti savo vaiko norų? Ir vaikas, vis dar nebijantis demonstruoti savo jausmų? Gėda tau, o ne mums.

Ir vis dėlto tų tiesų, apie kurias nuomonę su detalia instrukcija turi kone kiekviena mama. Ir kiek kiekviena jų gali papasakoti!

Mano asmeninis sąrašas tų dalykų, dėl kurių aš pačia švelniausia forma tai tetai: „Užsičiaupk“. Nes jei per 2,5 metų praktiką pati sugebėjau persigalvoti po kelis kartus. Turbūt tos vienos tiesos – na jos nėra. Tik ta vienintelė: laiminga tu, laimingas ir tavo vaikas.

  • Mažo“mažu“ jau nebelabai pavadinsi, kai jis – svoriu ketvirtis manęs (na čia dar prieš pusmetį) – smarkiai nėščios mamos rankose. Taip taip,“pripratinau“, ak kokia bevalė – tiesiai ir aplinkui man tiek pirmąkart matytos tetos, tiek nuosava pediatrė (tiesa, visam kam labai tolerantiška. Na bet nešioti TOKĮ vaiką??) Ir po velnių, aš jį glausdama jau ilgiuosi to laiko, kai niekaip – net už saldainį – nepriglausiu. Jam neramu, jam nesaugu ir jis žino: mano rankos – jo tvirtovė. Ir tas jausmas, nuo-sta-bus. Sako, nors daugumai neįtikėtina, vaikai patys nusprendžia, kada jie pasiruošę lipti nuo rankų ir eiti savarankiškai pažinti pasaulį. Stumsi per anksti – klosi kelią jo nepasitikėjimu viskuo ir visais, skaudžioms meilės istorijoms. Laikysi per ilgai, jam nenorom – ir vėl su pasekmėm. Pajausk – save ir jį. Jūs žinot geriausiai. O mamos rankos, žinai, dar ne tiek atlaiko.
  • Cha cha, sakiau ir aš: jokių sauskelnių jau turbūt po kokio pirmojo gimtadienio! Na, užteko kelių mėnesių, kad suprasčiau, jog laimingesnė esu tuomet, kai nereikia rūpintis balutėmis ir į rankinę netelpančiomis atsarginėmis kelnėmis. Pratinimas prie puoduko truko kokius du trečdalius jo gyvenimo, o jis tik neseniai man sąmoningai savarankiškai -„noriu“. Taviškis ant puoduko vos po pirmosios žvakutės? Tu mane stebini. Nes po galais, tiek kantrybės – pavydėt, iš kur tiek man jos?? Bet juk laimės pas mus dėl to ne ką mažiau? Ir čia vėl: laiminga mama, laiminga šeima. Tik kiekvienos mamos laimė skirtingų sauskelnių skaičiumi skaičiuojama. Na bet na ir kas?
  • Taip, teta, aš žinau, dabar sausio vidurys ir mano vaikas jau penkta diena jums pasirodo be kepurės. Patikėkit, kepurę bandžiau uždėti. Ne, jis jos griežtai nenori. Taip, jis gali nenorėti. Ne, jis nesirgo. Tiesa, bene vienintelis visoje darželio grupėje. Taip, aš jį labai myliu. Ir ne, man ne dzin. Beje, paprasta tiesa čia ta, kad pradėjęs kojas pagal paskirtį naudoti vaikas, dažniausiai – nuolatinėje maratono būsenoje. O jie dažniausiai bėgami su šortais ir palaidine, o ne papildomu šalikėliu ir kepuraite. Ir tų visų „o jeigu“ jaudinuosi labiau, nei tu, teta.
  • Su Mažu į parduotuvę – ir tai jau reiškia nuotykį, linksmą jam, ir greičiausiai ne itin linksmą man. Šįkart viskas apie šokoladą, kuriuo paslapčia vaišino seneliai. Tokia jų pareiga, juo labiau, jei mama šokolado – tik labai kartais. Ir va, guli jis ramiausiai lentynoje. Tu jam – “ne”. Na žinai, kas po to: visos įmanomos apokalipsės apraiškos tame mažame kūne. O čia tau teta žvilgsniu ar žodžiu – matai, ne tik šokoladu maitina, o dar ir su vaiku nesusitvarko. Bet juk žinai ir tu, kiekviename riksme – ilga priešistorė. Ir ne visad viskas aišku iš pirmo žvilgsnio. Nustok teisti. Ir geriausia pagalba – ne komentaras ir ne juokais (jie tokioj situacijoj tik nervina), o šypsena – mamos mamai. Ji tau padėkos.
  • Neatmenamais laikais galvojau, kad patirsiu visą natūralų gimties stebuklą – su nė kiek nenumalšintu skausmu. Rašiau, kad turbūt šitai ne man. Na aš tikrai labai labai nepakeliu skausmo. Ir ką? Yra tokių, kurioms jis, kai laikrodis jau skaičiuoja kas minutę, jos vis dar šypsosi. Aišku, norėčiau ir aš taip. Bet jau dabar, nors iki kito gimdymo dar 4 mėnesiai, jau galvoju, kad atsikalbinėjimų ir įtikinėjimų „aš natūraliai“ nebus. Ir ne, aš nenusidėjėlė. Noriu sutikti kūdikį labiau su šypsena, o ne su panieka ir pykčiu vyrui, gydytojams ir pasauliui su tuo tradiciniu „už ką man tokie skausmai”? Epidūras ar masažiukai, savanoriškas Cezaris ar „ne, aš tik natūraliai“ – dažniausiai kiekvienas sprendimas palydėtas valandų tyrimų internete, kitų pasakojimuose ir ne itin suprantamoje mokslinėje literatūroje. Ji žino, kas jai geriausia. Patikėk.
  • Miegas. Ir čia atrodo blogos visos: tiek tos, kurios nuo pat pradžių guldo mažylius atskiroje lovelėje šalia – kur jautrumas? Tiek tos, kurios dalinasi šeimos guoliu su trečiu asmeniu. Ir vėl tas pats: nuo „pripratinsi“ iki „prispausi“. Girdėjai ir tu tokią istoriją? Bet ir čia labiausiai viskas apie laimingą mamą, o ne svetimas tiesas: kai pamačiau, kad ne iki miegų, kai visą naktį pasąmoningai „šalta? Karšta? Ar kvėpuoja?“, ir abu išsimiegam tik tada, kai gulime šalia. Tačiau, kai jis pradėjo iš manęs vogti pagalvę, kaldrą ir vietą (nes na taip, kojytėm įsiremti į tėčio nugarą, o galva prisiglausti prie mamos veido – geriausia ever miego poza), pamaniau, kad laikas išsimiegoti mums visiems – atskirai. Ir dabar tie reti rytai, net jei mažo kojos įspaustos į mano skruostus, kokie jie gražūs!
  • Kalba apie mamos pasiaukojimą, saugią aplinką, dienotvarkę ir kuo mažiau trikdžių mažyliui. Bet. Na juk ne urvinis amžius. Ir pikčiausios mamos, ir kažkaip spėju atitinkamai labiausiai nervuoti vaikai tų, kurioms kasdienė veikla, anot jų, tik auka po aukos. Nes vaikams, sako tetos, geriausia namuose. O kurios, matai, niekaip nesusitvarko su savo socializacijos poreikiais ir va į prekybos centrą, į kavinę (neduokdie savaitgalio vakare!) – smarkiai nusikalstančios. Ir taip, vėl tas egoizmas, ir aš su juo vis dar sunkiai susidoroju, bet kartais kiek per didelė meilė sau turi šviesiąją pusę: tada ir kitiems tos meilės ne rieškutėmis, o glėbiais! Ir jei man tądien iki geros nuotaikos trūksta tik skanios kavos puodelio ir naujo apdaro, žinau, kad tai padovanos papildomą vakarinę pasaką, šimtąkart daugiau „myliu myliu“ mažiausiajam ir bent 15 papildomų šypsenų vyrui. Kai labai myliu save, kitus myliu dar labiau.

Ir taip, vaikas – geriausias tavo veidrodis. Gal čia girtis ir nėra kuo, bet vos kaskart kokia teta pasilenkia ruošdamasi kokį pamokymą, jis jai nė neprasižiojus „Baik teta, baik!“. O aš veidmainiškai – pusiau su šypsena, pusiau griežtai „Na, Augustai, negražu“.

O juk sako: kaip šauksi, taip atsilieps.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply