Aš nėščia

Tadam! Laimingo (aš nejuokauju) gimdymo istorija

2016 spalio 14

Antrasis kartas, sako – juokas, palyginus su pirmu. Ir vis dėlto maniau, kad gimdymas – toli gražu iki juokų. Bijojau, smarkiai, ilgų skausmo valandų, ir visų velniškai nemalonių fiziologinių pasekmių (ir jos kur kas ilgesnės nei oficialios 6 savaitės).

O ši istorija man prisiminti ir tau susipažinti – nes tikrai, gali būti visai neblogai. Be didelės dramos ir labiau su juokais nei ašarom. Nejuokauju.

Kai sėdėjau gimdymo namų priimamajame, tą lygiai 39-ių savaičių rytą, telefonu atšaukinėjau dienos įsipareigojimus, šalia laukusi likimo sesė tik nusijuokė: „Gimdot? Na taip tikrai dar neatrodot“.

Būsimai trijų vaikų mamai – kaip su patirtimi, neatrodė, kad man jau TUOJ. Bet priimamajame į kabinetą užleido. Ačiū! Turbūt nepažįstamoji nepatikėsi, bet – 4 valandos ir gimė JI.

Paišiau scenarijus, kaip viskas bus. Ir įsivaizdavau save naktį (mes tokie dalykai patogiu metu tiesiog nevyksta) pabudusią nuo nepakeliamo vis dažnėjančio skausmo. Kartu desperacija: lagaminas, mažasis, dušas, visi „ką pamiršau“, chronometras, skausmas, vandenys, greitis ne pagal kelio ženklus, naktinis Vilnius, rėžiamas vienos skubančios riksmais – nes skauda!!

O čia penktadienis, 6 valandos ryto. Ir aš kažką pajutau. Kad tai vis dėlto sąrėmiai, supratau tik iš to „kažko“ pasikartojimų kas 9 minutes. Na, šiek tiek nemalonu, sumaudžia kaip būdavo per mėnesines, bet toli gražu iki tų pojūčių kaip per pirmąjį gimdymą (tąkart, sakė, rėkt jėgų neturėjau, bet žudžiau žvilgsniu).

Laiko turiu, tad pats laikas nesulygintiems skalbiniams su geru filmu (beje, tai „Joy“ su Jennifer Lawrence – labai!) prieš akis. Valanda iki šeimos ryto pradžios – nesu įsitikinusi, kad tikrai JAU, tiek galiu ir palaukti. O jie pamiegoti.

Jei tai vis dėlto sąrėmiai, jie turėtų dažnėti, o čia – tai kas 4, tai kas 15 minučių. Ir gydytoja per paskutinį susitikimą tik pasijuokė man paklausus, ar suprasiu, jog gimdau?

Iki galo nesupratau. Tad rytas – su visais ritualais. Vyras perspėtas, kad čia visko gali būti. Ir kai jam dar per miegus pasakiau, kad antras vaikelis jau turbūt tuoj tuoj, jis taip lengvai, net neatmerkęs akių nusišypsojo. Reakcijos tik tiek, kaip tais rytais, kai šnabždu, jog jam šįkart pasisekė – bus pusryčių.

Ir nors aš ne iki galo įsitikinusi, bet iki gimdymo namų gal būtų protinga nuvažiuoti. Su lagaminu (pagaliau proga jį iki galo susikrauti!) ir geriau vis dėlto kartu.

Mažasis į darželį, o mes pakeliui į priimamąjį lažinantis: gims šiandien ar negims? Jis man sako „netikiu, per daug gerai atrodai“, o ir man daugiau juoko, kad aš vis dar nesuprantu, o ne nerimo, kad jau gal vis dėlto JAU.

Chronometras fiksuoja kažką, bet į artėjantį gimdymą nepanašu. Sakė, važiuoti tuomet, kai laikrodį stabdysiu kas 5-6 minutes. O čia, kaip tyčia, kuo arčiau ligoninės, tuo sąrėmių rečiau.

Aišku, gimdymo plane vis dar visokių reikaliukų be sužymėtų varnelių – krūva pirkinių, kuriems sakiau „dar turiu laiko“. Tad pakeliui į parduotuvę, nes o vdrug, jei jau JAU, prireiks.

(Ir pasivaikščiojimas parduotuvėje skaičiuojant sąrėmius, sąmokslininkiškai susišypsant su vyru ir galvojant apie tai, kad visi aplinkui nė neįsivaizduoja, jog valanda kita ir šita moteris bus be pilvo, bet su vaiku – skambės kvailai, bet jaudinanti patirtis!)

Laukiamajame aš vienintelė su (gal) greitu reikalu. Tačiau ir laukiančios drauge tik kraipo galvą – nepanašu. O aš tik pergyvenu, kad nebūčiau išprašyta namo, nes tuoj pasakys – nė velnio negimdau.

Kažkaip gėdinga. Tu jau su lagaminu, pasiruošusi, pranešusi artimiausiems, kad jau tuoj, o čia, pasirodo, kūnas tik juokauja (visai nevykusiai. Kartą taip nevykusiai jau juokavo. Pirmajį kartą, ir tie juokai atsiėjo savaite palatoje. Nebenoriu).

Akušerė po pirminės apžiūros panašiai ir pasakė – man gal verčiau eiti konsultacijai, ne į gimdyklą. Nes sąrėmius fiksuojantis aparatas, kaip tyčia, per 20 minučių supypsėjo tik kartą. Tad mano baksnojimai į užfiksuotus parodymus telefone, kad va, buvo ir kas 4 minutes, jos neįtikino.

Aš tikiu, akušerė mačiusi tūkstančius tuoj tuoj gimdysiančių. Ir jei aš nei iš vieno požymio nepanaši į tokią, turbūt čia tikrai juokai. Bet jei jau atvykau, tegu įvertina gydytoja.

Nes o gal?


Beveik 10 val ryto. Ir taip, pojūčiai nors iki galo neįtikinantys, bet teisingi: gydytoja sako – iki vakaro bus. Vyras gailisi nesuvalgytų pusryčių – kai juos siūliau, dar nemanė, kad mano kūnas vis dėlto nepajuokavo.

Va tuoj kraujas tyrimams, toniukai ir galėsi pusryčių, o aš kiek pasivaikščiot. Aparatas fiksuoja sąrėmius, tačiau jie vis dar tokie menki ir reti – nieko gero, ilga diena gimdykloj turbūt prieš akis. Ir aš vis dėlto dar netikiu, kad jau tuoj.

Skirtingai, nei keli artimiausieji. Skambučiai jiems apie tuoj tuoj dar vieną narį. Ir čia man draugė apie pranašišką sapną šiąnakt (kuriame aš su kažkokia naujiena), draugas ir jo skambutis – tiesiog, kaip man šiandien sekasi (nes gal vis dėlto JAU?), tėvų pasakojimas apie šįryt pražydusią orchidėją, kuri, jie sakė, bylojo viena – diena naujam anūkui!

O mes tik užsidengę burnas juokiamės. Jokių jaučiau/maniau/susapnavau. Na, neskaitant vyro prašymo dieną prieš tai – pagimdyti iki pirmadienio. „Kitą savaitę daug rimtų darbų, tad gal kaip nors?“ – sakė jis.

Pasakyta, padaryta!

Kaupiausi ilgai dienai gimdymo palatoje. Kitaip galvoja kaskart apsilankanti gydytoja. Su kiekvienu pasirodymu deadline’as vis anksčiau – jei po pirmos apžiūros „greičiausiai į vakarą“, tai dabar prognozės -„apie pietus“.

Pusryčius ir pasivaikščiojimus gali pamiršti. Ir tą kamuolį gimdyklos kampe, kuris per patį pirmą kartą leido kartais užsimiršti, kokiu aš čia reikalu.

Viens du, ir čia jau epidūra – imk dabar, arba nespėsi. Tai čia JAU? Supanikavau, kad nors dar ne itin skauda, pojūčiai mane apgauna, ir greičiausiai dar tik smogs su visa stiprybe.

Nors laukimas šįkart ramesnis, bet iki harmoningo dzen – oi toli. Ir čia kaip prieš mirtį – pro akis prabėga viskas, kas įspūdingiausio. Kaip skaudėjo, kur, kaip prasidėjo ir kada pasibaigė. O aš sakiau, kad gimdymas – moters stiprybės išraiška, ir čia viskas labiau gražu, o ne baisu.

Nė velnio!

Bandau galvoti apie viską, kas gražiausio laukia po visko. Bet čia kaip apie rožinį dramblį – negalvok, ir tu jį būtinai matysi prieš akis.

Tad dėl epidūro nė neabejojau. Skausmo velniškai nemėgstu ir taip, aš prie tų jautrių, kur vos kas ir pasiruošusi demonstratyviai apalpti, tad galima kaip nors be visų „ai, skauda“? Gal ne laikas kalbėti apie malonumą ir kūno komfortą – kai gimdai, bet noriu jo kuo įmanoma daugiau.

Ir gavau, ko panorėjusi – iki pat paskutinės akimirkos sąrėmius labiau fiksavo aparatas, bet ne mano kūnas. Šioks toks nepatogumas, spaudimas, bet su tokiais dar laisvai kad ir ant scenos kokiai iškilmingai kalbai su šypsena.

Tik ta šypsena – iki gydytojos „gal pradedam?“ Staigus sujudimas, pataliukai kūdikiui, jungiama šildanti lempa, vyras su šypsena, kūnas konstruojamas, kojos į vietas. O man toks drebulys! Sako – normalu. Pagrindė fiziologiškai, o aš jaučiu – viskas iš didžiulės baimės. Skausmo baimės.


Savo finišo tiesiąją šįkart įveikiau turbūt greičiau nei per 10 minučių. Ir jei praeitąkart tik tegalvojau, kaip nepamiršt kvėpuot tais tarpais tarp stūmimų (na ir dar, kaip čia nenumirt, tiesiog), šįkart programavau save – nekreipk dėmesio į skausmą, čia jis ne svarbiausias, jausk, įsijausk! Ir kaip jaučiau, atrodė, kiekvieną kūdikėlio centimetrą. Kalbėjau: tai kilnu, taip reikia, niekur nepabėgsi, tuoj tuoj ir baigsis!

13:16 ir JI jau pas mane. Tik dar pusvalandį vaikas jautė ne „švelnų mamos prisilietimą“, o kaip aš iš skausmo glaudžiau ją stipriai prie pilvo. Tramdžiausi, kad nesuspausčiau. Man sako, kelios siūlės maža adatėle, o aš jaučiu – tikrai ne kelios ir ta „adatėlė“ dydžio sulig virbalu žieminiam megztiniui. Kur tas oksitocinas po galais? (Sako šitas stebuklingas hormonas mažina skausmą ir slopina tą smegenų centro dalį, kuri mielai į atminties archyvus dėtų tas visas nemalonias, labai švelniai tariant, gimdymo akimirkas).

Turbūt baisiausias prisiminimas iš pirmojo karto – kirpimas, ir beveik mėnuo po to tik pusiau atsisėdus (ir tai buvo mažiausias nepatogumas. Bet kitų gal nevardinsiu) šįkart aplenkė. Neįtikėtina – kelios valandos po visko ir aš jau galiu atsisėsti! Jei nežinai, ką reiškia siūlė TEN, nesuprasi, kiek džiaugsmo gali teikti kėdė, kurią gali naudoti pagal paskirtį.


Ir pirmas mūsų keturių vakaras. Jo scenarijų prieš miegą paišiau šimtą kartų – kaip reaguos jau vyresnysis. Ką sakys? Bučiuos ar ignoruos?

O čia – nesumeluota meilė iš pirmo žvilgsnio. Na, neskaitant baksnojimo į mano pilvą su rūpesčiu „O kur brolis? Dar pilvuke?“ Vaikas tikėjosi dviejų, o čia tik ji viena!

Bet ir jai vienai išdidžiai teikia dovaną, paties išrinktą. Ok, tai pulteliu valdomas lėktuvėlis (turėjo būti mašina-krautuvas, bet pavyko išsiderėti). Sesutė, matau, užprogramuota vaikystę leisti su kiek mažiau lėlių, nes mašinėlės taip linksma!

Ir mes du ekstazėje. Ir man jau dabar gėda prieš juos du mažus už kiekvieną skundą dėl 9 mėnesių su tais „nepatogu“, kiekvienu „greičiau, atsibodo“ ar „daugiau jau niekada“.

Jau po tos pirmos nakties, su gražiausiu filmu priešais – miegančia ja, pagalvojau. Noriu aš to trečio! Ir taip taip, jau žinau, tuo suabejosiu po šimtą kartų per dieną. Bet o gal rimtai?

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply