Įkvėpimui

Skolintos mintys. Tabletė nuo „oi kaip labai sunku“

2016 vasario 13

Kai atrodo jau labai labai blogai ir pasakojimai apie badaujančius Afrikos vaikus – tai net ne iš tolo toms problemoms, kurios čia ir dabar, gal vis dėlto geriausia ne viską, kas po ranka, į šuns dienas. Sako, blogos mintys gimdo dar didesnes jas, ir ruošia dirvą darbams visai ne „iš meilės“.

Visokiausi skubantys išmokyti tave gyventi, būtinai čia pasakys: savo pyktį ir nuoskaudas nukreipk teigiamiems darbams. Ir jie bus velniškai teisūs.

Aš apie vaikus, ir tas pačias „aš jau nebegaliu“ mamas šalia jų.

Su vaikais, garantuoju, pas visus tas pats – jiems reikia miego, reikia maisto, reikia dėmesio, ir dar kartą dėmesio, ir dar daugiau dėmesio, dar visos paletės meilės išraiškų, sausų sauskelnių, vakarienių su keliais pasirinkimais, rankų, ašarų, kurtinančio verksmo.

Ir nors tas mažas toks labai geranoriškas, ir akyse tokia galybė gėrio, dar jis dažniausiai neapsieina be tavo skaudančios nugaros, tavo ne daugiau 2,5 minutės trunkančio rytinio dušo, tavo pajuodusių paakių, ataušusio kavos puodelio, nuolat purvinų namų grindų, suplėšytų knygos puslapių, ir būtinai tų, kurių dar nespėjai perskaityti.

O kaip atrodo tavo sąrašas?

Ir tu vis su viltimi „pagal planą“, o jis taip kasdien negailestingai su šypsena ir smarkiu juoku iš jų. Taip, ir nors kalba priešingai – saugi aplinka, rami mama, aiški dienotvarkė, bet jie geriausiai auga amžino chaoso sąlygose, ir dar būtinai, kai tavo galvoje tie visi yin ir jang smarkiai išsiderinę.

Ir turbūt sutiksi, tokį ilgesnį ar trumpesnį sąrašiuką – laisvai kiekviena mama. Tik viena – su šypsena, nuoširdžia ar pro ašaras, kitai eilutės liesis tik iš beviltiškumo ir pykčio.

Nes juk tų sauskelnių, iki galo neišmiegotų naktų, pilvo dieglių ir dygstančių dantų tokia daugybė! Ir vis dėlto tai ne joks force majeure, o tik nepatogumai – kurių, tikrai, kiekvienai daugiau ar mažiau.

Kiekvienai problemai vis dėlto yra sprendimai. Kaip nemiegotoms naktims draugiški popiečio miegeliai, nenutrūkstančioms ašaroms valerijono tabletės (jos užtat padeda labiau šypsotis, o ne verkt kartu), karštai kavai jos šaltos variantas, o įniršiui – ramybė, kad ir per prievartą.

Sakai, tavo vaikas vis dėlto verkia labiau? Ir naktimis miega trumpiau? Ir apie perspektyvas grįžti į gyvenimą – pfff, jų jokių?

Ir tada į sceną va tokia penkių vaikų mama. Daktarė matematikė Valentina Dagienė. Tuos penkis auginusi jau seniai, tačiau jos atsiliepimai apie tą patį sauskelnių/dieglių/naktinių verksmų periodą štai tokie:

Buvo manančiųjų: „Turi penkis vaikus, tai kokia gali būti mokslininkės karjera.“ Kantriai dirbau savo darbus, nekreipiau dėmesio į tai, kas ką šneka. Keldavausi ketvirtą, rašydavau, kol vaikai miega. Kai jie augo, parašiau per 30 knygų. Nueini skalbti vystyklų, skalbdama ir sugalvoji uždavinių. Esu užsispyrusi. Mano dienos suplanuotos, vakare prieš užmigdama aiškiai apgalvoju kitą dieną, turiu savaitės, mėnesio planus. Reikia save disciplinuoti. Labai smagu daryti kelis darbus iš karto.“ ×××

Kažkaip per paprastai?

Sako, tai darbas – geriausias vaistas. Gyvenimo tikslas, ar tiesiog dienos iššūkis. Parašyti knygą, ar tiesiog šiandien perskaityti 20 jos puslapių.

Turėk tikslų ir norų, siekiančių daugiau nei nenustojanti veikti skalbyklė ar mažojo krizė (pasikartojanti 6 dienas per savaitę, ar ne?). Ne tai svarbiausia. Tegu visa tai – kasdienybė, greitai ir per daug nesigilinant, kurią, jei gali, kiek greičiau į šalį.

Pabėk vakarui ar visam savaitgaliui, jei tikrai sunku, duok eilinį sumuštinį, o ne tą ekologišką dvi valandas maišomą košę, gerk kavą karštą, nes kartais tokiais atvejais juk yra youtube.com su pasiūlymais net išrankiausiems animacijos gurmanams. Svajok ir daryk, net jei sąžinė juoduoja nuo to, kad vietoj trijų pasakų knygų per vakarą tik keli puslapiai jos. Grįžk į darbus pusės metų, jei sakai „pavargau namuose“.

Man visad pagelbėjantis moto – laiminga šeima, tik kai laiminga mama. Ir nors kaskart su sąžine derybos labai įnirtingos, bet labiau už mano idealią kasdieninę buitį ir motinystę visais atžvilgiais be priekaištų svarbiau tiesiog daugiau nei įprasta „aš tave labai myliu“ – abiems vyrams po lygiai, ramybė, šypsena net ir tuomet, kai tie du ne itin nuotaikoj, ir dar svajonės – kurios, sorry, bet man kartais svarbesnės už tą pačią košę.

Tokia ta laimė. O problemos – oi, jų kiekvienam gi begalė. Ir neišsprendžiamų jų nėra.

Yra tik sprendimai, kurių tu vis nešdrįsti imtis.

××× Visas labai geras pokalbis – sausio mėnesio „Moteryje“.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply