Įkvėpimui

Skolintos mintys. Motinystė iki išprotėjimo

2016 sausio 24

Bet juk kartais iš tiesų, tas „ak, kaip gera būti mama!“ gaunasi tik po kokio tūkstančio sau pasakytų, kad kitaip galvoti tiesiog negalima. Nes motinystė kaip ir nedera su „pavargau“ – ne šiaip, o tiesiog – būti mama, „sunku“ – ne šiaip, o būti non-stop su tuo mažu ir labai reikliu.

„Noriu pabūti viena“ – labiau skamba kaip išdavystė, o ne suprantamas prašymas. Net jei tai sakai tik sau, o jei dar kažkam!

Nes na gi tavo laimė – tarp tų namų sienų, nuo ryto iki vakaro su palaiminga šypsena, lengvais rankų judesiais – šen siurblys, ten sauskelnės, tūkstančiai „ramiai, mažiuk“ (nors pačiai galvoj velniai polkas trypia), penkiolika lėkščių pietų – kad tik namiškiai su šypsena.

Tikrai, kartais iki išprotėjimo. Ir vėl tada save guodi – „nustok, taip tiesiog tau NEGALIMA“.

Ir ačiū Aistei Paškevičiūtei, už kelias labai drąsias (ir ne taip drąsiai artjmas mintis), pasidalytas kiek seniau su „Tavo vaiku“.

Apie nėštumą. Ir koks jis dažnai visai ne „iki dangaus“. Turbūt jau tuomet, kai rytus pradedi, švelniai tariant, išsivalymu, hormonų audros pietums ir geometrine progresija kylančios rodyklės svarstyklėse, pradedi save kiek apgaudinėti – nes kai tikrai blogai, negali sakyti, kaip blogai.

„Man nepatiko nėštumas, nors labai stengiausi jį „pritempti“ iki stebuklo, švytėjimo, apie kurį rašoma knygose ir kalbama garsiai. Visur – tiek nėštumo kursuose, tiek TV ekranuose, tiek privačiuose draugių pokalbiuose. Galvojau, kodėl mane aplenkė tas mistinis lengvumas, kodėl kitos džiaugiasi beikeičiančiu kūnu, o aš negaliu. Kodėl aš tokia nenormali? Gyvendama su šiomis mintimis jaučiausi labai kalta. Ir vieniša.“

Ir dar.

„Kartą vyro draugas paprašė papasakoti, koks jausmas būti nėščiai. Pamenu, ką atsakiau: „Save pažįsti 30 m., tačiau, tik įsivaizduok, vieną dieną kas nors ateina, paspaudžia mygtuką ir tavo kūnas susilanksto į kubą, o tu net nežinojai, kad taip gali būti.“ Mes juk nežinome, kad nėštumas yra normali būsena, bet jo nepatyrus neįmanoma suprast, kaip psichologiškai jis paveikia asmenybę, kaip pakeičia moterį, ypač tą, kuri nemano, kad motinystė yra vienintelė jos paskirtis Žemėje.“

Šitie virsmai – kai tu kasdien vis labiau mama, vis dėlto nemažai atima. Bet juk tik tam, kad su kaupu kažką duotų?

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply