Mano herojai

Rūtos virtuvės ir svajonės

2015 lapkričio 18

Aš nesumeluosiu – ji žino, kaip iškepti skaniausią Napoleoną visame mieste. Dar gi žino, kas įrašyta restorano sėkmės recepte, kad šiam, vos atsidarius, pagyrų negailėtų ir griežčiausi kritikai. Ir dar gali patarti, kaip atrast harmoniją tarp tų visų virtuvių, svajonių ir darbų, kai šalia – trys jos gyvenimo vyrai. Du maži pasiutėliai ir vienas didelis, kartu pildantis jųdviejų svajones.

Pristatau – Rūta. Dalis jos va čia, o kita, štai čia. O visa kita – mūsų pokalbyje.

Tiesa, iki kurio – ilga draugystė, ir ta kažkadais pradžia – dar nedrąsūs pokalbiai apie vyrus, vaikus – kada nors, svajones, kurių dar ieškojom, ir raudonas vynas prie jų.

Įžangai tiek. Įkvėpk!

pixlr_20160713170602392

 

Tavo Napoleonai – kažkoks fenomenas. Būdavo dienų restorane, kai jie visi jau rytais suvalgyti! Ką ten sudėjai?

Prieš metus, dar pačioje tortų kepimo pradžioje, aš tik sau ir labai tyliai bei nedrąsiai sakydavau, kad tortai patiks žmonėms, nes į juos įdedu daug meilės. Po metų veiklos, tai sakau jau drąsiai.

Iki šiol, žiūrint į krosnyje kepančius tortus, man iš smagumo „kūnas šiurpuliukais eina“. Meilė šiai veiklai yra geriausias prieskonis bei nepakeičiamas ingredientas.

DSC_0054

 

Arijus ir Jokūbas, žinau, smarkiai prisidėjo, kad šiems išėjus į darželį tu į senus darbus nebegrįžai. Ką padarė motinystė?

Motinystė mane ir sukrėtė ir įkvėpė, mat kasdien matant, kaip greitai auga mano vaikai, aš labai aiškiai suvokiau savo pačios gyvenimo laikinumą ir trapumą. Iš to atsirado siekis surasti tokią veiklą, kurioje save realizuočiau 100 % ir kuri man teiktų didelį malonumą. Ir tokią, kurios „vaisiai“ nudžiugintų kitus žmones. Bent akimirkai.

Taip atsirado iki šiol besitęsiantys konditerijos mokslai, kursai bei stažuotės. Taip atsirado tortai.

DSC_0076

 

Pamenu, prieš kelis metus, pavaišinai beprotiškai skaniu obuolių pyragu su vanilės padažu. O kaip nusprendei, kad tais pyragais gali džiaugtis ir visi kiti?

Esu savikritiška, tad užtruko. Tik tuomet, kai rankose jau turėjau konditerės diplomą ir įvairių papildomų kursų metu įgytą pagrindą, leidau sau pagalvoti apie galimybę savo kepiniais džiuginti kitus.

Žinau, kad dabar jautiesi savose rogėse. Kada supratai, kad konditerija, restoranas – būtent tai, kad save galėtum išpildyti 100 proc.? 

Tai labai įvairiapusė ir daug kūrybos reikalaujanti veikla, tokios aš ir ieškojau. O po metų intensyvios veiklos išlikę „šiurpuliukai“ dirbant, man tik patvirtina, kad šiuo metu aš esu savo kelyje.

pixlr_20160713165104298

 

Susilaukei vaikų, kai aš apie juos dar tik svajojau. Ir dar savanoriškai, bendru sutarimu su vyru. Reta, kai visi aplinkui – „amžinai jauni“ ir šeimos pagausėjimą planuoja po visokių „namas, karjera“. Kodėl tu nesirinkai tokio kelio?

Negaliu sakyti, kad „namas ir karjera“ man svarbūs nebuvo, tik vaikų troškimas buvo stipresnis. Jiems atsiradus niekas nesustojo, o tai, kas pasikeitė – pasikeitė tik į gera. Su vaikais ir namas tvirtesnis, ir karjera saldesnė.

Tu gali paaiskint, iš kur vis dėlto tų jėgu svajoti ir visu greičiu daryti, net jei naktys – bemiegės, o visus darbus lydi dėmesio reikalaujantys mažieji?

Vaikai yra bene didžiausi mano įkvėpėjai. Noriu būti pavyzdys jiems, noriu „galėti“ jiems patarti, kai patarimo jiems reikės.
Siekiant to, aš turiu augti pati. Kasdien. Kai tai suvokiu man pasiteisinimų nelieka.

DSC_0081

 

Žinau, kad dirbi daug, labai daug. O kodėl vis dėlto ne darbas nuo 8-ių iki 5-ių? Būtų kur kas paprasčiau!

Pati užaugau matydama tokį modelį, taip dirbo mano tėvai ir toks modelis man buvo aiškiai suvokiamas. Laisvi vakarai, tingūs savaitgaliai ir tiksliai suplanuotos kasmetinės atostogos. Baigusi mokslus universitete ir pati tokį kelią pasirinkau, bet jis man „netiko“.

Dabar dirbu, tiek kiek dirbu. Savaitgaliai ir šventės pas mane – pats darbų įkarštis. Mažiau dirbti aš negaliu, nes turiu labai daug svajonių (niekada jų nevadinsiu tikslais 🙂 ) ir žinau, kad jas aš pasieksiu tik kasdieniniu darbu.

DSC_0097

 

Išduok, kaip pildosi svajones?

Kasdieniniu (o labai dažnai is kasnaktiniu) darbu.

Kokių linkėjimų turėtum savo vaikams?

Nepamiršti kasdien vis iš naujo įsimylėti gyvenimą.

DSC_0088

 

P.s. Ir dar kai kas: kitąmet ieškok Rūtos knygos! Šeimai, su daug gardžių pasiūlymų romantiškai dviems, padūkusiems savaitgalio pusryčiams ar jaukioms vakarienėms, kai kėdės netelpa prie stalo. Ji sako – gyvenimas yra dabar. Skubėk pildyti savo svajonių;)

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply