Mano herojai

Panorėti ir išdrįsti. Į Tailandą pabėgusi Simona ir kitos jos istorijos

2016 gruodžio 8

Man taip labai patinka istorijos apie pasiryžusius keisti(s). Tik jos visos dažniausiai modifikuotos pelenės pasakos su viena laiminga pabaiga. Jos visos apie gyvenimą „iki“, apie „viską pradedu iš naujo“ ir apie tą „pagaliau“. Pagaliau apie darbą, kuriuo malonu užsiimti, arba pagaliau apie profesiją – visiškai radikaliai priešingą buvusiajai. Apie „pagaliau“ atrastą tikrą antrą pusę ar tą vietą pasaulyje, kurią pagaliau gali vadinti namais. Apie pabodusią kasdieną, kiek neaiškią šiandieną ir stabilų rytojų.

Simona gali papasakoti jau dvi istorijas apie „viskas iš naujo“. Pirmoji – apie uždarytas biuro duris ir „Medinį arkliuką“, dviems saviems ir visų kitų vaikams. Ir Tailandą – apie pabėgimą ten beveik va bank.

Tik to „pagaliau“ jos istorijoje nėra. Sako – ji turbūt priklausoma nuo radikalių pokyčių. Ir čia išvardinti keli – gal tik dalelė tarp visų būsimų.

Dvi Simonos istorijos. Su receptu, kaip pasiryžti, o kada nepasiduoti. Kaip paskaičiuoti ir nesuabejoti.

Mūsų interaktyvus pokalbis įkvėpimui asmeniniams „pradedu iš naujo“. Na, bent vienam tam pirmam „pradedu“.

dscf4500

www.orangestudio.lt

Medinis arkliukas“ – jūsų pačių sukurtas verslas, su kuriuo galiausiai savanoriškai atsisveikinot. Ir tuomet Tailandas – radikalūs pokyčiai. Gal yra kokia schema, eiliškumas tam planui „viską pradedu iš naujo“?

Aš matyt esu iš tų žmonių, kuriems radikalių pokyčių gyvenime reikia kas 4-5 metus. Be to, visa mūsų šeima yra labai žingeidi – daug skaitom, domimės, tobulėjam, augam, todėl ir aplinka aplink mus turi keisti.

Vis daugiau atsiranda draugų, pažįstamų, kurie savo karjerą keičia į mėgstamą veiklą, ir visi labai sėkmingai tą daro – tereikia atsiverti gyvenimui, ir jis apdovanos tave. Gyventi komfortiškai, stabiliai, kitaip tariant, patogiai, nors ir dirbant ne visai mėgstamą darbą, užsiimant ne visai tuo, kuo iš tiesų norėtum, per mažai skiriant dėmesio savo draugams, šeimai – man atrodo taip neįdomu, o juk nesinori gyventi neįdomiai?

Tomas čia dirba nardymo instruktoriaus darbą – kasdien sutinka žmonių iš viso pasaulio. Ir nemažai tokių, kai visą gyvenimą pradirbę, kaupę turtus ir svajoję, kaip išeis į pensiją ir kartu keliaus po pasaulį su savo antrąja puse to taip ir nepadaro, nes… vienas iškeliauja anapus. Sutinkame labai daug ne tik jaunimo, bet ir keliaujančių vyresnio amžiaus žmonių, kas Lietuvoje yra taip neįprasta. Žmonės išparduoda savo užgyventą turtą, susikrauna kuprines ir galų gale užsiima mėgiama veikla. Tik gaila, kad tą daryti neretai tenka vienam.

Simona, nenorite savęs vadinti emigrantais. Tad kaip pavadinti šį nuotykį Tailande?

Visų pirma tai mes to nevadiname „emigracija“, nes nesijaučiame emigravę. Šiuometinę mūsų būseną vadiname „gyvenimo projektu“, „gyvenimo kelione“, „nuotykiu“ ir panašiais epitetais. Emigracija man asocijuojasi su nenusisekusiu gyvenimu Lietuvoje, galimybe daugiau užsidirbti – tas žodis taip apipintas stereotipais, kurie mums visiškai netinka… Tad „emigracijos“ tikslo mes neturėjome, norėjome pakeliauti, pamatyti, pabūti daugiau visiems kartu.

Mes tokie pusiau pensininkai šiuo klausimu, tik esam jauni, esame su visa šeima. Ko gero ir dabar daug skaitančių galvoja – o, kaip faina, mes irgi, būtinai, tik ne dabar, kai vaikai paaugs arba kai turėsim daugiau pinigų. Tam tinkamo laiko niekada nebus – turi pasiryžti ir būti drąsus. Visada trukdys tai buitiniai rūpesčiai, tai šeimos situacija, tai finansai. Nebuvo ir mums labai paprasta apsispręsti, nebuvo, kad pakeitę savo gyvenimus nesigailėjom, bet tai laikini sunkumai, kuriuos įveikus džiaugiamės savo pasirinkimu.

dscf4558l

www.orangestudio.lt

O kodėl namuose nebuvo taip gerai, kad gyvenimas kažin kur pasirodė patrauklesnė galimybė?

Lietuvoje mums tikrai nebuvo blogai: turėjome savo verslą, vyras dirbo turizmo srityje. Gyvenome tradiciškai, kaip ir daugelis šeimų buvom įsisukę į rutiną „darbas – darželis – namai“, o ir vaikai dažnai sirgo. Dirbom tam, kad galėtumėme kartą per pora mėnesių išvažiuoti į Lietuvos pajūrį savaitgaliui ar Druskininkus, o kartą per metus išvykti pora savaičių paatostogauti į užsienį. Tačiau vidinis kelionių poreikis buvo didelis, bet keturių asmenų šeimai tolimesnės ir ilgesnės kelionės buvo sunkiai įkandamos ne tik dėl finansinių, bet ir kitokių priežasčių.

Mano vidinė būsena buvo tokia, kad lyg kažko trūktų, kai pats nežinai ko. Pavargau gyventi jausdama vidinį spaudimą – jutau, kad mane supa per daug daiktų, darau per daug darbų, kurie man nepatinka, per mažai turiu laiko sau. Reikėjo pokyčių gyvenime – keisti darbus, veiklas, o gal ir mąstymą…

Galvojau, gal čia man laikina krizė ir viskas praeis, tad užpraeitą vasarą mėnesiui su vaikais išvykau į pajūrį, vyras padarė namuose remontą. Grįžau – namai atnaujinti, pati gerai pailsėjusi. Tačiau po kelių savaičių euforija dingo, vėl grįžau į savo ankstesnę būseną. Jaučiau, kad reikia skirti daugiau laiko sau, savo šeimai, daugiau daryti tai, kas patinka ir mažiau, kas nepatinka – jau buvau subrendusi pokyčiams.

Kiek užtruko, iki kol pasiryžot pokyčiams?

Kai apie savo apmąstymus prasitariau vyrui jis neapsidžiaugė – kaip čia taip imti viską mesti ir išvažiuoti? Juk taip niekas nedaro! Vyras sutiko dėl verslo pardavimo, tačiau į išvykimą žiūrėjo labai skeptiškai: OK, mes tą padarysim kai būsim pensininkai… Paskui tą mintį jis jaukinosi, laikotarpis traukėsi iki 5 metų, metų, kol rudenį jis išvyko į komandiruotę Indijoje. Grįžęs jis sutiko! Tuo metu jau buvau pasiryžusi perleisti „Medinio arkliuko“ verslą, kaip tik radau tam tinkamus žmones. Dar kartą įsitikinau – jei yra svajonė yra, į visatą paleista, veiksmų imtasi – pavyks tikrai!

Moralinis pasiruošimas šiai kelionei truko ilgai, o praktiškai beveik nesiruošėm – nieko per daug neskaitėm, bilietus nusipirkom likus vos 4 savaitėms iki išvykimo. Planavom apsistoti Balyje, bet aplinkybės susiklostė taip, kad atsidūrėme Tailande. Galvojom – kaip bus taip. Ir čia mes pradėjome naują savo gyvenimo etapą.

dscf4536

www.orangestudio.lt

Žinau, žingsnis – nors iš pirmo žvilgsnio avantiūristiškas, bet apgalvotas ir apskaičiuotas.

Buvo pasiskaičiavę, kad vien keliauti sau negalime leisti, tad su atvykimu į Tailandą pradėjome ir naujas veiklas. Dar Lietuvoje būdami prieš išvažiuojant pasiėmėm rašiklį, popieriaus lapą ir rašėmės mūsų stipriąsias puses, iš kurių mes galėtumėm susikurti veiklas. Svarbūs kriterijai buvo: kad veikla nebūtų pririšta prie vietos arba leistų keliauti, taip pat kad darytumėm tai, kas iš tiesų mums patinka ir ką išmanome. Ir lape labai greitai susidarė nemažas sąrašas – internetinė rinkodara ir elektroninė komercija buvo mūsų stipriosios pusės. Socialinių tinklų administravimas, parduotuvių kūrimas Etsy.com platformoje, mažų įmonių konsultavimas – tai tapo mano darbu.

Tiesa, rašau blog’ą (taip pat ir feisbuke). Vyras turėjo nemažai patirties su “Google Adwords” reklamomis, tai tapo jo veikla.

Tiesa, tame sąraše atsidūrė ir eilutė NARDYMAS. Tomui nardyti patiko jau seniai, pirmuosius savo nardymo kursus išsilaikė per mūsų medaus mėnesį Kenijoje, bet tuo metu jis nebuvo tikras, ar tai galėtų tapti jo veikla, iš kurios galima uždirbti. Tad neskubėdamas jis kaupė savo nardymo bagažą, kol tapo sertifikuotu nardymo instruktoriumi.

Per tą laiką spėjome pakeliauti bei pagyventi ir Balyje, ir Vietname – visos mūsų vietos buvo glaudžiai susijusios su vyro nardymu. Būtent jo nardymas ir atvedė mus čia, kur mes dabar esame ir kur planuojame dar metus laiko pasilikti – į AoNang mieste, Krabi provincijoje Tailande.

dscf4516l

www.orangestudio.lt

Kuri pokyčių stadija sudėtingiausia? Kuomet čia ateina džiaugsmas, pasitenkinimas, didžiavimasis tuo, kad va, pagaliau, išdrįsau!

Na, priėmus sprendimą apima džiaugsmas, bet jį labai greitai pakeičia baimė. „Ar gerai elgiamės, ar tikrai mums to reikia“ – jausmas, kurį teko ir mums išgyventi. „Gyvenk taip, kad nesigailėtum“, „skaičiuok nuotykius, ne daiktus“, „yra vienintelis teisingas kelias – tai tavo kelias“, „gyvenk taip, kad būtų ką anūkams papasakoti“ – taip, mums tai nesvetima.

Mes nesame svajokliai, kuriems nerūpėtų niekas – jei taip būtų, ko gero sėdėtumėme mažoj saloj įmerkę kojas į vandenį. Bet gyvenam ne taip, protas mus valdo – reikia ir kad gydymo įstaiga būtų netoli, ir kad mokykla, parduotuvė, turgus. Karštas dušas, lova, patalynė. Tad esam tokie „racionalūs“ gyvenimo keitėjai. O kartais taip norėtųsi pasielgti priešingai.

Tik čia atsikraustę supratom, kiek daug daiktų Lietuvoj turim ir kiek mažai mums iš tiesų reikia! Ir gailėtis kartais tenka, tik sau vis primeni: „džiaukis gyvenimu šiandien, būk dėkingas šiandien, būk dėkingas ir malonus kitiems šiandien“ ir jei toks būsi, rytdiena tave nustebins.

Kartais jaučiu, kad užsisėdim per daug, per daug įsisukam į rutiną. Tada pasakau sau ir kitiems: stop stop, šis mūsų „gyvenimo projektas“ nesitęs amžinai. Ir gal tų progų nedaug ir liko, kas žino, gal jau kitą met mes grįšim atgal į savo „patogų gyvenimą“? Dažniausiai to užtenka, kad šeima „pasirašytų“ nuotykiams.

Drąsūs planai, o jei jie pildosi, sėja svajones kitiems, gal dar drąsesniems. Ar yra tokių? Tailando laikotarpis, minėjai, terminuotas. Kas toliau?

Na, mes pasvarstom apie ateitį, bet čia išmokom mažiau planuot, daugiau dėmesio skirt detalėms ir pastebėti ženklus bei siųstus žmones. Mes visada esame atviri įvairiems pasiūlymams ir veiklos čia netrūksta – jau šiemet yra numatytos kelios jogos stovyklos (Simona prisideda prie jų organizavimo), pradėjau planuoti keliones. Man patinka, kad čia turiu laisvę užsiimti savo mėgstamom veiklom, kad mažiau yra darbų, kuriuos „reikia“ padaryti.

Gyvenimas čia bent jau kol kas visiems mums paprastesnis. Visus pasiūlymus svarstom, bet žiūrėsim kaip bus, kai tam ateis laikas. Jei dabar manęs paklaustų kokie bus jūsų kiti metai – pasakyčiau taip: tęsim savo šį „projektą“ dar kokius metus. Tuomet prieš grįžtant į Lietuvą pora mėnesių pakeliausim po Aziją – dar tiek daug nematėm, neišbandėm ir nepatyrėm. Bet tai nereiškia, kad būtent taip ir bus – gal įsikursime čia ir ilgesniam laikui, tuo labiau, kad visai neblogai čia mums sekasi.

175a4937

www.orangestudio.lt

Sakai – ženklai, siųsti žmonės. Kas tai, kas stūmė tikslo link?

Kai planavom kas čia kaip ir ką – atrodė, niekas nevyksta, viskas ne taip kaip turi būti, planai griūva. Buvo daug neaiškumo kaip mums seksis ateityje, ką veiksim toliau. Kai nustojom planuot, tiesiog pradėjom mėgautis gyvenimu, galimybės mus pačios susirado – išsisprendė vizos reikalai, darbo reikalai, pradėjo sektis su įmone, sulaukėm daug pasiūlymų bendradarbiauti.

O apie žmones tai galėčiau atskirą knygą parašyt. Jei Lietuvoj per metus susipažindavom su kuo nors, tai daugiausiai per darbus. O čia tiek žmonių su panašia energetika, su panašiu mąstymu – jie mus patys susiranda, susisiekia, susitinkam. Vėl prisiminiau, ką reiškia turėti susirašinėjimo draugų – feisbuke bendrauju ne su viena keliaujančia ar čia gyvenančia užsieniete mama. Mes niekada nesimatėm, bet mus vienija tiek daug bendro! Su kai kuriais, tikiu, draugystė nulemta ilgiems metams. O su vietiniais tai geriausias „networkingas“ vyksta per vaikus – vaikų darželyje ar mokykloje. Nori greitai įsiliet į vietinių gyvenimą? Turėk mokyklinio ar darželinio amžiaus vaikų:)

Kaip pasikeite požiūris į stabilumą? Ką tau jis, galiausiai, reiškia?

Stabilumas, visų pirma, yra tavo vidinė būsena. Tu gali jaustis stabiliai įvairiose gyvenimo situacijose, net ir tose, kurios kitiems atrodo nestabilios. Bet taip, man labiau patinka mano lova, nei kasdien keičiamas viešbučio kambarys. Dėl to labai vertinu šią vietą kur mes dabar gyvename – vos pora valandų atstumu yra daugybė vietų, ką gali pamatyti, pakeliauti: gausybė salų, nacionaliniai parkai, gamta, miestai ir t.t. Manau, kad gyvenam vienam dėkingiausių Tailando regionų, kuri gali gauti visko – nuo nuostabių balto smėlio paplūdimių, kuriose nesutiksi žmogaus, iki kavinių, kuriose rasi savo mėgstamų europietiškų patiekalų. Labai džiaugiuosi galimybe keliauti patogiai, bet visada jaučiuosi labai laiminga grįžusi į savo lovą.

Minėjai – reikia išmokti sustoti ir gautis. Kuo labiausiai verta? Ir kaip?

Mėgautis verta viskuo, ką turi čia ir dabar, nesvarbu, kas tai bebūtų. Laimingas žmogus visų pirma yra atviras žmogus. Angliškai tam yra apibūdinimas „open minded“ – kai toks esi, gyvenimas tau negaili dovanų ir galimybių. Kai esi „closed minded“ – per savo rūpesčius negali jų pamatyti.

175a4822

www.orangestudio.lt

O kaip vaikai – nesibaimini dėl jų? Kad šie, savo kelią mokykloje pradeda toli nuo tau, gal jiems ateityje lietuviško švietimo?

Lietuvoje mokslas vyksta tam, kad „užaugęs kažkuo taptum“, kad galėtum lankyti universitetą. Bet juk pats gyvenimas yra geriausias universitetas – tiek galimybių, kiek jis duoda, neišmoksi niekur. Aš savo sūnui, kuris užaugęs nori būti mokslininku nuolatos primenu, kad mokslininku gali tapti ir būdamas vaiku, reikia tik labai to norėti, siekti ir tuo tikėti. Mes su vaikais daug kalbame apie tai, kad jie gali gauti, turėti viską, ką tik nori. Man svarbu, kad abu augtų pasitikintys savimi, nepraradę kūrybiškumo, turintys tikslų, mąstantys ir nesuvaržyti stereotipų. Negaliu pasakyti, kad sekasi lengvai, tad labai baisu, kad pradėjus lankyti tradicinę mokyklą šie tikslai taptų dar sunkiau pasiekiami.

Nemanau, kad saugumą suteikia tam tikra geografinė vietovė. Saugumą suteikia tėvai, jų tarpusavio santykiai. Jei vyras ir žmona nesijaučia saugiai, tai ir vaikas su savo tėvais nesijaučia saugus. Tokiu atveju nepadės niekas, nei namai, nei miestas ar šalis.

Dienoraščiai feisbuke, pirmasis tinklaraštis pavadintas “Gyvenimu džiaugsmo gatvėj. Tailandas”. Ko vis dėlto reikia, kad kasdien jaustum džiaugsmą, būtum laimingas?

Visiems labai smalsu, kodėl toks dienoraščio pavadinimas, o istorija labai paprasta – Vilniuje mes patys gyvenome Džiaugsmo gatvėje. Tai tikros gatvės tikras pavadinimas, kuris mūsų nuomone visai gražiai susisiejo su mūsų šiuo gyvenimo periodu. Manau, kad svarbiausias dalykas jausti džiaugsmą yra vidinis sutarimas su savimi. Ir visai nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje tu save atrasi. Svarbiausia daryti tai, ką mėgsti, kas patinka, o tada nė pats nepastebėsi, kad geriausias džiaugsmo mokytojas esi tu pats. Kelias į save tikrai nėra lengviausias iš visų, bet linkiu kiekvienam tokį atrasti.

You Might Also Like

1 Comment

  • Reply Indre 2016 gruodžio 9 at 8:23

    Labai džiaugiuosi dėl jūsų. Linkiu jums ir kitų džiaugsmingų projektų, kai šis nusibos.
    Mes šiuo metu gyvename antrame „projekte“, bet jau mintys kirba apie sekantį 😀
    Gal kur susikirs ir mūsų keliai 🙂

  • Leave a Reply