Nuomonės

Kai tyčiotis madinga arba kodėl aš nebeisiu į Jazzu koncertus

2014 gruodžio 2

portrayal-89189_1280

Šis tekstas – ne tik apie Jazzu. Be jos – apie dar kelis garsiai kalbančius ir už tas drąsias šnekas nešiojamus ant rankų. O juk tai tik – pašaipos, panieka ir pyktis, agresija ir netolerancija. Viskas, ko tikrai nenorėtum mokyti šalia tavęs augančio mažojo.

Visų pirma, Jazzu. Man ji labai patiko – muzika, charizma, raudono lūpdažio kerai ir griežti tabu – tokia įžymybė, kuriai galima leisti ir atleisti nekuklumą ir drąsą.

Tik ta drąsa taip pat privalo turėti ribas. Jei esi žmogus, kalbantis tūkstančiams, diktuojantis skonį, požiūrį ir pasirinkimus – juo labiau.

Nebesvarbu kokių aplinkybių vedama ji išliejo nepasitenkinimą dėl „netinkamų“ klausytojų. Svarbu čia kaip – žodžiais, epitetais, kurie priverčia mane suklusti, net jei juos išgirstu margaspalviame Kalvarijų turguje. O čia juk – tikra lietuviška diva.

Taigi, braukiau kryžių ir pasirinkau – nebeklausysiu. Tokia pozicija privertė apsispręsti, kad nuteisusi Jazzu žodžius esu priversta nurašyti ir visa, ką ši moteris yra nuveikusi gražaus. Nes kitaip pasipiktinimas „kaip čia negražiai pakalbėjo“ ir teliks nieko nesakančiu pasipiktinimu.

O į tokius žodžius negalima nekreipti dėmesio.

Dėl mažųjų, gyvenančių šalia. Kol šiems dar esame vieninteliai įkvėpėjai ir mokytojai, kol dar galime nubrėžti, kas yra gera ir bloga. O viešai demonstruoti agresiją ir neapykantą yra labai negražu. Labai labai.

Iki Jazzu per pastaruosius metus nusprendžiau atsisveikinti su dar keliais viešai matomais, girdimais asmenimis – jų pasisakymų, pasirodymų ar straipsnių sąmoningai pradėjau vengti.

Toks informacijos atsisijojimas prasidėjo kartu su Augustu – dar tik užgimusiu manyje. Jis toks mažas, kelių kruopų dydžio, bet kaipmat sugebėjo pakeisti mano gyvenimo būdą.

Kalbu ne tik apie fiziologinius pokyčius, labiau – psichologinį aspektą. Pradėjau riboti viską, kas per tik per mane pereidavo jam – ne tik kenksmingo maisto kasnius, bet ir žalingos informacijos srautus.

Taip iš kasdienio raciono dingo žinios apie kriminalus, nusikaltimus, skaudžias ligas ar tiesiog „šaudo-gaudo“ filmai.

Dingo ir keli draugai „Facebook“ sąraše – už nuolat viešai transliuojamą neapykantą ar tiesiog palaikymą tiems, kurie ta neapykanta aptekę.

Nebesinorėjo klausytis patyčių, paniekos, pašaipų. Nes pyktis greitai sėja sėklas. O sėti šių dar negimusio žmogaus širdelėje – nusikaltimas.

Būtent dėl šios priežasties nustojau skaityti Andriaus Užkalnio tekstus. Nors jis ir kalba apie tuos visuomenės segmentus, kuriems savęs nei karto nepriskyriau, tačiau straipsniuose transliuojama neapykanta kitokiems, (pseudo) intelektualaus gyvenimo būdo nepasirinkusiems tautiečiams – jos jau buvo per daug.

Atsisakiau ir SEL dainų. Ir nors dar šiandien sakau, kad Egidijaus Dragūno koncertai – buvo geriausi šou, kokius esu mačiusi, ir dainuot kartu galiu bene kiekvieną jo dainą, užteko kelių šio atlikėjo pasisakymų viešojoje erdvėje, kad nustočiau juo domėtis. Nes kad ir kokia gera jo muzika bebūtų, ji tapo labai „nebeskani“.

Taip taip, čia ir vėl galima kaltinti žiniasklaidą – neva ši transliuoja menkavertę, žmones kurstančią informaciją, suteikia pjedestalą tiems, kurie dėmesio nenusipelnę.

Tačiau užtenka „Facebook’e“ apsilankyti Agnės Jagelavičiūtės paskyroje ir paskaityti komentarus po įrašais, pažymėtais dešimtimis keiksmų ir rusiškų epitetų. Ten paslysta net ir paprastai meilę, ramybę ir taiką deklaruojančios mamytės – šaukia „bravo“ kiekvienam viešai naujai papiltam purvo kibirui.

Tiesa, ši moteris taip pat kadaise buvusi man įkvėpėja.

Ir taip, kiekvienas jų man, čia dabar kritikuojančiai jų gyvenimo būdą, galėtų atrėžti: nesi padariusi nieko, kas pritrauktų pilnas sales klausytojų, dešimtis tūkstančių skaitytojų, kariuomenę „Facebook“ kariaunininkų, pasiruošusių bet kada stot į tavo pusę piktų žodžių mūšiuose.

Tačiau esu mama sūnui, kuris, tikiuosi po kelių metų jiems norėtų pasakyti: „Dėde, teta, šaipytis negražu“. O šalia stovinti mama užtikrintai pritartų – nes tokio požiūrio išmokė ji, kalbėjusi veiksmais, o ne tuščiais žodžiais.

Nes jei sūnus matys manuosius „like“ po gardžiai besijuokiančiais straipsniais iš kuo nors neįtikusio kaimyno, matys tėvus, besigėrinčius muzika žmogaus, viešai savo keliolikai tūkstančių sekėjų socialiniame tinkle dergiančio valstybingumo pamatus ar svarstys, kodėl keiksmažodžiais apipinta panieka gali sukelti pasigėrėjimo šūksnius.

Tada aš nebegalėsiu ant jo pykti, kai mokykloje savo požiūrį ir nuomonę jis įrodinės ne ramiai dėstomais argumentais, o kumščiais ir pašaipomis.

Skaudžios pasekmės dažniausiai slepia, iš pirmo žvilgsnio, visai nekaltas priežastis. Nes drugelio sparnų plastelėjimas Amazonėje sukelia taifūną Japonijoje.

Juk girdėjote apie visose šalies mokyklose įvairiomis prevencinėmis programomis propaguojamą poziciją „Patyčioms ne“. Priimti kitokią nuomonę, kitą skonį, požiūrį, kitokią šeimos sudėtį, odos spalvą vaikus moko jau mokykloje. Tačiau kas iš to, kai namuose ir viešojoje erdvėje aukštyn keliami tų pamokų iki šios dienos tinkamai neįsisavinę suaugusieji.

Paprastų žmogiškumo ir pagarbos kitam pamokų.

O be šių gimsta ne tik patyčios, kurioms garsiai plojama, gimsta agresija, smurtas šeimoje, gyvenimus griaunantis alkoholizmas, gimsta ir tie, kurie peilio mostu gyvenimus atima kitiems.

Garsūs ir drąsūs pareiškimai neturi jokios naudos. Jie vis dėlto daugiau pasako apie adresantą, o ne adresatus. Kaip ir ta mama, parduotuvėje koneveikianti verkiantį vaiką – ji teparodo tik tiek, kad nesugeba būti mama. O vaikas – jis tiesiog vaikas. Jau nuo pat mažumės, deja, netinkamai pažindinamas su pasauliu.

Taip ir neva drąsiai kalbantys teparodo, kad diplomatiškai, o kartu ir įtikinamai kalbėti jie nemoka. Nes kad ir kokios teisingos, ar net genialios skelbiamos idėjos bebūtų, jos nebetenka prasmės, jei yra pristatomos išjuokiant kitokią nuomonę ginančius, ar net išties netinkamus sprendimus priėmusius žmones.

Štai kodėl, kad ir kaip norėčiau, nebeisiu į Jazzu koncertą. Ir A. Užkalnio tekstus skaitysiu tik tuo atveju, jei jais norėsiu pasiremti aiškindama šalia manęs augančiam mažajam, kaip kalbėti žmonėms nedera, net kai išties turi ir labai nori pasakyti.

You Might Also Like

17 Comments

  • Reply Ruta 2014 gruodžio 2 at 11:35

    Žiauriai į dešimtuką tekstas. Gaila, kad heitinti ir siuntinėti visus dabar tapo taip madinga…

    • Reply Ruta 2014 gruodžio 2 at 22:14

      Mintis gera, bet taip, kaip išdėstytas tekstas – laiko gaišimas. Jokių faktų, krūva emocionalių išsireiškimų, tas pats per tą patį pakartojama kelis kartus. Nepatiko.

      • Reply MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 2 at 22:24

        Na, vis tiek smagu, kad perskaitėte.
        O šis tekstas be faktų, be pašnekovų, be abiejų pusių nuomonės, o tik su krūva emocijų ir pasikartojimų todėl, nes tai – tik internetinio dienoraščio įrašas.
        Analizių ir faktais paremtų argumentų reiktų ieškoti žiniasklaidoje, o ne mamos blog’e:)
        Ar ne?

  • Reply Margos paraštės 2014 gruodžio 3 at 8:15

    Mano nuomone, jūsų išsakytas požiūris yra labai siauras. Bet jūs turite teisę į tokį požiūrį, turite teisę į savo minčių raišką tokiu būdu, kokiu norite jūs tol, kol nepažeidžiate kito asmens teisių. Tai yra trapi žodžio laisvės ir jos suvaržymo riba, kurią peržengti yra paprasčiau negu gali pasirodyti. Teismų praktikoje dar ne už tokius pasisakymus atsakomybė nekyla, nes ne kiekvienas pasisakymas, kuriuo, pavyzdžiui, čipsus traškinantys ir kitų klausytojų negerbiantys žmonės yra pavadinami gyvūnėlių vardais, jau turi būti laikomas įžeidimu, garbės ir orumo pažeidimu ar pan.
    Taip, be teisės yra ir moralė, galite pasakyti. Ir būsite teisi. Tačiau yra ir įvairios saviraiškos formos, kurių nereikėtų tapatinti su žmogaus vidine kultūra.
    Gyvenime yra daug spalvų. Ne visos visiems patinka, bet jos egzistavo ir egzistuos. Vaikų taip pat nepakišime po stikliniais gaubtais, todėl bijoti ir saugoti ūgtelėjusią atžalą nuo kitokią nuomonę ir (ar) kitaip ją reiškiančių asmenų yra nebrandu, manau. Vaikui reikia padėti suformuoti savo vertybes ir išmokti vertinti įvykius pagal tų vertybių skalę – daug su juo bendrauti, aiškinti dalykus, siūlyti geras knygas, diegti vidinę kultūrą. Tada tokie pasisakymai, kaip jūsų pakomentuotas, nebekels šiurpo.
    Mano mylimas rašytojas Andrius Užkalnis, beje, labai gražiai pasisakė apie tuos, kuriems nepatiko Jazzu išsakytos mintys ir jų forma ir kurie tikrai nusprendė nebeklausyti, nebeskaityti, tačiau gerbdama jūsų apsisprendimą neskaityti šio iškilaus žmogaus tekstų, necituosiu.

    Asmeniškai man ne tik neužkliuvo dainininkės mintys, bet ir patiko toks požiūris ir jo išsakymo būdas (už netinkamai pasirinktą žodį moteris atsiprašė – labai kultūringa ir gražu). Jos vietoje būčiau pasielgusi taip pat. O kaip kitaip paaiškinti debilams? Nepabijokime šito žodžio ir nevaizduokime dievobaimingų, kultūringų mašenkų, nes raudonieji cenzūros laikai jau praėjo. Kiti to dar nepastebėjo.

    • Reply MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 3 at 9:52

      Gaila, kad neišėjo užakcentuoti – savo vaiką sieksiu ne apsaugoti nuo bet kokio negražesnio žodelio, piktesnio argumento ar neduokdie keiksmažodžio. Daugiau nei naivu tikėtis, kad pavyktų būti mūru prieš visas pasaulio blogybes.
      Tegu mato, tegu girdi, tegu domisi – ir kuo daugiau, tuo tvirtesnę nuomonę, stipresnį požiūrį, tikiu, susikurs.
      Tik va čia ir prasideda problemos. Kai savąją nuomonę reiški rėkdamas, koliodamas bent kiek kitaip mąstantį – šitai yra nepriimtina. O tie keli išvardinti asmenys ir dar daugiau jų nepaminėtų demonstruoja, kad pilti srutas – tik pozicijos reiškimo būdas.
      Nė velnio, tai yra pasityčiojimas. Ir blogiausia ne tai, ką jie kalba. Šlykščiausia, kad dešimtis tūkstančių mano, kad toks „būdas“ – labai juokinga ir madinga.
      Sakote, linksmi, įžvalgūs tekstai? Taip, mintys – labai taiklios. Tik tokiu būdu, kokios jis yra pateikiamos, tinkamos tik tiems patiems, iš kurių juokiamasi. Nes mąstančiam, pasaulį stebinčiam ir savarankiškas išvadas apie jį kuriančiam žmogui nebūtina viešai juoktis iš kito, menkinti ir tyčiotis, kad sugebėtum pagrįsti savo požiūrį.
      Taip tiesiog primityvu.
      Ir, sakot, protingi atsirinks pelus nuo grūdų? Nereikia būti labai protingam, kad atsijotum tik tiek – visas tų kelių žmonių dėstomas tiesas galima pateikti ir mandagesniu tonu. Šitaip kiekviena jų įgaus tik didesnę vertę.
      Debilai? Taip, nebijau tokių žodžių, ir taip tokių – kasdien šimtai aplinkui. Bet tokia leksika, mano nuomone, tinkama vartoti tik sau panosėje.
      „Duok durniui kelią“ – ir jis pats jį – teisingą ar su klystkeliais – anksčiau ar vėliau susiras. O kiekvienam tą „durnių“ bandančiam pamokyti labai lengva paslysti – į tuos pačius klystkelius drauge.

  • Reply Vilma 2014 gruodžio 4 at 8:32

    Teksciukas labai panasus ir apie ta pati ka ir visi dabar raso. Mane galbut labiau nustebino, kad kaip tik pries si straipsni buvot rasiusi apie vieno is Radistu seimyna, kai tu paciu Radistu pasisakymai ir poelgiai nekoks pavyzdys jaunimui. Visai neseniai girdejau, kad sie vyrukai panele 1.64cm ir 55kg pavadino Backa. Tai apie ka jus cia?

    • Reply MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 4 at 8:45

      Tik pamiršot paminėti tai, kad ta „panelė“, pavadinta „bačka“, buvo ta pati Agnė Jagelavičiūtė. Ir tai buvo juokas.
      Humoro jausmą aš turiu:) O kaip jums su juo?

      • Reply Vilma 2014 gruodžio 4 at 9:00

        Agne Jagelaviciute? Kazka busit supainiojusi… nors lyg minejote kad ja nesidomite.
        As turejau omenyje si straipsni:
        http://mieste.delfi.lt/gyvenimas/6754m9-putlute-kaimiete-ramune-uz-50-000-litu-i-lietuvos-zvaigzdes
        Humoro jausma ir as turiu, taciau kaip matau kitoki nei jus, nes man saipymasis kokioje formoje bebutu pateiktas ir ar jis butu ir is saves ar is kitu yra „neskanus“ juokai.

        • Reply MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 4 at 9:19

          Aha, tikrai būsiu supainiojusi. Už tai atsiprašau:)
          Bet čia gi juokai! Nematote situacijos absurdiškumo? Juokiasi tiek mergina, dainuodama tuos „Du gaidelius“, tiek vaikinai, siūlydami avansu paimti 10 tūkst. litų. Tad mano logika diktuoja, kad ir ta „bačka“ tebuvo vienas iš juokų:)
          Na, bet čia per mano humoro prizmę:)

        • Reply MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 4 at 9:22

          Tiesa, aš nei karto nepaminėjau, kad nesidomiu A. Jagelavičiūte, ar kitais asmenimis. Tam, kad ape juos kalbėčiau, privalau ir susižinoti, kas jie, ką kalba ir ką daro:) Ar ne taip?

          • Vilma 2014 gruodžio 4 at 9:36

            Tada matyt busiu ne taip supratusi jusu teigini „jų pasisakymų, pasirodymų ar straipsnių sąmoningai pradėjau vengti“. Nes pasirodo vengiate del vienu priezasciu, bet skaitote, kad zinotumet kas vyksta ir galetumet pakomentuoti juos 🙂 Tikrai nebesuprantu jusu…

          • MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 4 at 10:52

            Na čia aš tiesiog kiek neaiškiai išdėsčiau:) Na taip, A. Užkalnio neskaitau, A. Jagelavičiūtės pasisakymų socialiuose tinkluose taip pat neseku, bet tam, kad parašyčiau apie patyčias dar kartą išnaršiau turbūt kokių metu senumo jos pasisakymus, kad tik pagrįsčiau pateiktą poziciją:) Tik tiek domėjimosi, tikiuosi greitu metu neatsiras kitų priežasčių, kodėl ten norėčiau grįžti:)

      • Reply Vilma 2014 gruodžio 4 at 18:19

        Suprantu jus…taciau tai jog komentara apie bachka susiejot su Jagelaviciute tik parode, kad apie ja paskaitote ne tik ziniasklaidoje 🙂 jusu valia rinktis zinoma, taciau mus skaitancius glumina tokie neatitikimai 🙂 kaip ir tai, kad is vienos puses teigiat, kad tai tik mamytes blogas, is kitos puses darot kazkokius tyrimus/renkate informacija apie tam tikrus zmones pries rasydama kaip jauciates ir kaip nusprendete augint savo sunu…
        Visokeriopos sekmes!

    • Reply MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 4 at 18:32

      Patikėkite, mane ir pačią glumintų tokie neatitikimai:) Tikiuosi jų bus vis mažiau, ir kaskart sugebėsiu aiškiai, be jokių dviprasmybių išdėstyti tai, ką manau.
      O blog’as gi vis dėlto vieta, tinkama viskam – tiek trumpai, įkvėpimo suteikusiai citatai, tiek kažkam ir rimtesniam. Visgi labai ilgą laiką buvau žurnaliste, tad norisi visokiais būdais prisiminti, kaip galima dėstyti mintis.
      Na, vis dėlto tikiuosi, kad sugrįšite! Ir kartą kitą rasite kažką, ką su šypsena ir malonumu perskaitysite:)
      Dėkui;)

  • Reply Margos paraštės 2014 gruodžio 4 at 13:33

    Jūs imate prieštarauti pati sau, MamaPerEchoskopą. O tai jau yra nepedagogiškai pavojinga.

    • Reply MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 4 at 13:37

      Per kančias, į žvaigždes, ar ne?:)
      Kiekvienas su savom klaidom, svarbu, kad tik pamokos būtų tinkamai išmoktos.

  • Reply MamaPerEchoskopą 2014 gruodžio 4 at 15:38

    Žinot, vienas trokštamų blog’o tikslų – sugebėti vertinti net ir skaudžius reiškinius kiek įmanoma švelniau. Na žinoma, juokinga būtų laukti tik ovacijų po gan griežtai išdėstytos pozicijos.
    Bet ta pozicija – mano, liečianti mano sūnų – kokia linkme kryps jo auklėjimas, vyrą ir artimiausius žmones. Perskaičiau tekstą dar kartą, na ir neišskaičiau jame raginimo kaipmat perimti manąjį požiūrį, nenoriu mokyti ir brukti savo nuomonės.
    Ji tiesiog buvo pateikta. O pamokyt norėta tik dvi grupes žmonių – tekste paminėtus ir beatodairiškai, be jokių „bet“ jų klausančius.
    Labai gaila, kad nesugebėjau tinkamai pateikti ir apibrėžti kiekvienos tekste pateiktos minties.
    Kad ir šios radikaliausios: „nebesiklausysiu, nebematysiu, nebegirdėsiu, nebeskaitysiu“. Bet man pačiai labai juokinga pagalvot, jog šie žodžiai ir buvo suprasti taip, kaip parašyta: vos per radiją išgirdusi Jazzu dainą karštligiškai bandysiu ją perjungti, ar išvydusi naujieną apie A. Jagelavičiūtę, kaip mat jungsiu lauk visą naujienų portalo langą?
    Na ne. Šiandien jau perskaičiau žinią apie šią moterį – grįžta į TV. Atsiverčiau naujieną vien dėlto, kad sužinočiau, kokia televizija šįkart priims šią garsiai kalbančią asmenybę. Na ir ką, aišku – šokių projekto šiemet nežiūrėsiu. Visai kas kita, jei būčiau pametusi viešai paskelbtą jos nuomonę. Tada jau tikrai „ne“ – žinau, kad būčiau išgirdusi ir vėl ką nors radikalaus, ką nors pajuokiančio ar įžeidžiančio.
    Va koks tas „prieštaravimas pačiai sau“. Manau jis iškiltų, jei nepaisant to, kad burnoju ant Jazzu, mokėčiau pinigus į jos koncertą. Ar po Andriaus Užkalnio straipsniais rašyčiau išdėstytas mintis palaikanančius atsiliepimus. Kad jo niekada niekada gyvenime neskaitysiu – nesakau. Nes gal ims ir žmogus pradės kitaip kalbėti, ar tiesiog ims ir parašys tekstą tema, mane itin dominančia, o aš patikėsiu, kad ji pagaliau atskleista man priimtinu būdu?
    Arba tie patys radistai: daro blogą įtaką jaunimui? Na gal. Bet tiek, kiek juos esu girdėjusi, man jie juokingi, ir nieko smerktino iš jų lūpų nesu išgirdusi. Tiesa, labai retai jų klausau, gal, jei jungčiau radiją kaskart per jų laidą, nuomonę pakeisčiau. O dėl jų humoro – jei mano moraliniai ir kitokie filtrai radistų juokų neblokuoja, tai tiesiog mūsų, su jumis Vilma, požiūrio skirtumas. Nei maniškis, nei jūsiškis nėra vienas už kitą pranašesnis:)
    Ar nemanote, kad nei vienu klausimu nėra universalių tiesų? O ką jau kalbėti apie draugišką poziciją, vertinant, kas vienam juokinga, o kitam graudu.
    Na neišvardinau ir čia nevardinsiu visų savo pozicijos išimčių. Nereikia tokio griežto kategoriškumo! Visi klysta, vieni pasitaiso, kiti, mano nuomone, nuosekliai ir tendencingai daro tas klaidas. Ir vėl pasitaisysiu – klaidas, per mano vertybinę prizmę įvertinus.
    Ir vis dėlto, kodėl aš tokia kategoriška tų tekste paminėtų asmenų atžvilgiu? Nes jie ir klysta – nuosekliai. Ir Jazzu akibrokštas tebuvo yla iš maišo – ne apie vieną jos netinkamą pareiškimą ar poelgį esu girdėjusi, tik nebūtų etiška juos čia vardinti.

  • Leave a Reply