Mano herojai

Ieva, Simonas ir jų šeima iš ateities

2017 vasario 22

Kiek įprastų vyriškumo normų lieka vyrui ir kokia moteris visuomenėje, kurioje lytys – be jokių tabu? Kaip atrodo feminizmas šeimoje in real, vieno atvejo analizėje? Ką mato vaikai, žiūrėdami į tėvus partnerius – o ne įprastą patriarchatą su švelniu ir nuosaikiu moterišku švelnumu. Kokie tie tėvai partneriai, kurie jau toli toli nuo tų, į kuriuos žiūrėjome mes. Ir kiek tie patys vaikai lieka berniukais, o kas jau mergaičių reikalai?

Ir nors frazė „man vyras padeda auginti vaikus“ dažnos 25 plius mamos tolygu įžeidimui su seksistiniu prieskoniu, realybė tokia – iki lygybės ženklo tarp M ir V, dar toli. Ir nors taip, klišės vis dažniau telieka klišėmis, bet šiame interviu be jų neapsieisiu. Jas kritikuoti viena, o išdrįsti laužyti – pasakyti vien „drąsu“ nepakanka.

Ievos ir Simono atsakymai labiausiai rūpėjo man asmeniškai. Ir taip, čia tas atvejis, kad prisidengdama „noriu interviu“ prašau atsakyti į klausimus, kurie pačios kasdienoje klausiami dešimtis kartų. Apie tai, kas pas juos įdomiausia, kalbėta daug – apie Ievos politinę karjerą ir jos mamos vaidmenį. Apie jų du vaikus ir Simoną bei jo „motinystės atostogas“. Apie eiles mylimajai ir vakarienes, kasdien jai sugrįžus iš darbo.

Apie šeimą – kaip svarbiausią tikslą, apie džiaugsmą dalintis, apie toleranciją. Apie vyrą ir apie moterį – kaip visiškai lygius.

P.s. O rašo jie iš Tailando – čia kuriam laikui, kol pasibaigs lietuviška žiema. Po šio nuotykio laukia dar vienas – trečiasis šeimos vaikelis.

 

Pradžių pradžia. Kaip (ir kodėl!) prasidėjo Ievos ir Simono istorija?

Istorija prasidėjo, nes likimas to norėjo 🙂 Kažkodėl ji atsidūrė ten kur buvo jis, o jam ją pamačius, ji jau negalėjo iškristi iš jo galvos. Daug bendravome, bendravome apie viską ir net nebuvo svarbu, kad tuo metu metų skirtumas atrodė neįmanomas jokiems santykiams. Bet kartą nukritusi žvaigždė ir bendras noras tapo mudviejų pradžios pradžia.

Ar jųdviejų istorija nuo pradžių buvo tokia ambicinga? Įprasta laikytis linijinio modelio: pagyvent sau, pagyvent dviems, pasirūpint karjera, o tada jau galima ir vaikais. O čia viskas kartu!

S: Manome, kad mūsų amžiaus skirtumas buvo pirmas pamatas linijiniam modeliui. Pirmiausia mes draugavome kaip draugai skirtinguose miestuose, kartkartelėmis vienas kitą aplankydami. Po to tapome pora, bet tai neįvyko iškart. Vėliau teko pabandyti pagyventi kaip kambariokams ir išsiaiškinti, ar vienas su kitu po vienu stogu gerai sugyventume. Tada jau gyventi susižadėjus ir visiškai pilnai kaip šeima. O šeimos ir karjeros mes niekada neskirstėme į du atskirus etapus, nes mums tai gyvenimas, kurį norisi ragauti, bandyti čia ir dabar. Viskas keliavo kartu ir buvo puikiai derinama. Juk 26 metų moteris baigusi bakalauro ir magistro studijas, jau išbandžiusi save politikoje ir turėdama tris vaikus, niekaip negalėtų pasiekti visko taip anksti, jei darytų viską atskirai.

Ieva, ar asmeniškai tau netrūko pabūti be įsipareigojimų? Vyrui, vaikams – tik sau ir dėl savęs?

Nuoširdžiai, tai man nieko netrūko! Aš kartais net bijau pasakyti, nes dažnai norisi išrėkti, kokia aš laiminga, kad tiek turiu! Man atrodo, kad turiu daugiau nei galėjau įsivaizduoti – nuostabų vyrą, mylimą šeimą, puikius tėvus, kurie kartu man yra ir geriausi draugai, o taip pat ir būrį artimų draugų. Įgijau gerą išsilavinimą aplinkoje, kuri suteikė galimybes tobulėti įvairiapusiškai, atradau mėgstamą darbą ir galėjau jame visiškai save realizuoti, o kartu ir susikurti tenkinančią materialinę bazę. Taip pat anksti supratau, kad esu asmenybė, kad turiu tobulėti, atrasti vis naujus savo talentus, save išreikšti ir šie atradimai mane daro laiminga. Aš tiesiog esu labai laimingas žmogus, kuris niekada negalvojo, kad kažkas įvyksta ne laiku, aš mėgaujuosi tuo, kas vyksta mano gyvenime.

Simonas daug pasakojo apie tai, kaip jis augino vaikus. O kaip, kuo gyvenai tu? Ar nesijautei tarsi „už borto“, nes šiandien dar tiesiog de facto – tai moteris augina vaikus. Kokių pasekmių turėjo tavo pasirinkimas?

Nesijaučiu ir nesijaučiau kažkur ne savo vietoje. Buvo kartais liūdnų akimirkų, kai dėl darbinių įsipareigojimų, tarsi per mažai skyriau laiko savo kūdikėliams, kai, pavyzdžiui, penkias dienas iš eilės išeini tada, kai mažyliai dar miega ir grįžti, kai jau miega. Tada teko pergalvoti, permąstyti įsipareigojimus ir juos pakeisti. Taip ir padarėme. Su Simono pagalba. Bet tai buvo pamoka ir reikėjo tai patirti, kad žinočiau, kas per dalykas tai yra ir ką reiškia neturėti laiko. Po šių pamokų aš išmokau tinkamiau paskirstyti laiką, atsiduoti dalykams, kuriuos darau būtent tuo metu. Tai padėjo pasijusti man geriau ir neabejotinai, aplinkiniams. 

Tai tik viena situacija. Per savo neilgą gyvenimą išmokau tikrai daug pamokų, sulaužiau ne vieną stereotipą, bet svarbiausia išlikau savimi ir susigyvenau su savimi, atskirdama savo vaidmenis, kuriuos atlieku skirtingose vietose skirtingu laiku.

Smalsu, negaliu nepaklaust – ar planuojate, su kuo pirmuosius metus praleis naujas broliukas/sesutė?

S: Tikrai taip. Aš pamėginęs ir supratęs viso to gėrio pliusus negalėčiau neleisti Ievai to nepatirti. Tikrai mielai likčiau ir su trečiu mūsų vaikučiu, bet šį kartą tuo mėgausis Ieva. Aš prisidėsiu kiek tik galėsiu maksimaliai.

Tikiu, jūs turite daug ką papasakoti apie toleranciją, bandymą suvokti kitokį pasirinkimą. Ką?

S: Žinome vieną. Tolerancija – tai mokslas, kurio turi mokytis kiekvieną dieną. Tai nėra kažkas įgimto, tad su kiekvienais metais, su kiekviena diena atsiras tai, ką reiks išmokti toleruoti arba tiesiog priimti. 

I: Mes jau seniai sau esame pasakę neturėti lūkesčių, mėgautis šia akimirka, ją priimti, nes viskas yra labai laikina ir nepastovu. Kai tai supranti, pradedi iš esmės labiau toleruoti, priimti aplinką.

Ne kartą teisinotės, kodėl šeimoje jūsų dviejų vaidmenys kiek toli nuo įprastų tradicinių. Tad ką kiekvienam jūsų reiškia moteris ir vyras šeimoje?

S: Mes pakankamai tradiciškai gyvenanti šeima. Skalbiniais rūpinasi Ieva, aš atsakingas už šiukšles 🙂 O jei rimtai, tai tradicijas šeimoje kuriame patys, o standartai, kurie kažkieno sukurti mums neįdomūs, tad spėjam neįdomūs ir mūsų vaikams. Visi gali būti tėčiais ir mamomis, bet kad būtume tėvelis ir mamytė (kad vaikai mus taip vadintų, taip suprastų), turi nuveikti kažką naudingo. Džiaugiamės jog mūsų vaikai mus jau įvertino. O moteris ir vyras mūsų šeimoje niekada nebus atskiros funkcijos. Mes esam vienetas, susijungęs daryti stebuklus.

I: Žinoma, tam tikrą elgesio modelį kiekvienas atsinešame iš savo šeimos. Daug dalykų aš perėmiau iš savo tėvų, ypač tokias vertybes kaip atsakomybė, rūpestis ir žinojimas, kad šeima yra svarbiausia. Žinoma, kartu ne tik tai, kad gera, o ir tai, kad galbūt mums nepatiko, todėl mes su Simonu daug kalbėjomės ir vis kalbamės, analizuojame įvairias situacijas ir bandome savo gyvenime pasilikti tai, kas mums gera, dėl ko visa šeima jaučiasi laiminga. 

Be to, nors ir esame vienas nedalijamas vienetas, jaučiamės tvirtai ir tikrai tradiciškai nedalijame funkcijų į moteriškas ar vyriškas, bet labai gerbiame vienas kito asmenybes ir tam tikrą privačią erdvę, susijusią su kiekvieno individualumu. Manau, kad tame mūsų vienete toks supratimas suteikia erdvės kiekvienam skleistis individualiai.

O kaip Anabelė ir Viesulas. Kaip berniuką auginat vyru, mergaitę moterimi? O gal tai tiesiog – vaikai?

S: Aš užaugau tarp moterų, tad tikriausiai galiu patvirtinti, kad tai kažkaip paveikė mano vyriškumo pradą 🙂  Esu jautresnis, subtilesnis, geriau suprantu moteris nei santechniką ar mašinas, bet ar tai nevyriška? Nepasakyčiau. Kai kur tikrai esu geresnis vyras nei daugelis augintų būti tikrais vyrais. Tad ar auginame sakydami mergaitė turi būti meili, o berniukai neverkia? Tikrai ne. Kažkaip jau jų galvutėse sudėliota, kad Anabelė mėgsta lėlytes, o Viesulas negali gyventi be mašinyčių, bet jie ir piešia, jie šoka, jie vaidina, bučiuojasi, skleidžia šilumą, atvirai dalinasi meile, gali verkti ir rodyti žmogiškus jausmus taip, kaip nori ir mes tikrai nieko neskirstome – vyriškas tai ar moteriškas darbas. Tad auginame žmogeliukus, kurie turės galimybę laisvai reikšti emocijas, laisvai mylėti, laisvai rinktis ir laisvai gyventi pagal savo norus, o ne standartus. 

I: Mūsų didžiausia gyvenimo misija – užauginti vaikus gerais žmonėmis, su vertybėmis, kurios, mūsų manymu, reikalingos kiekvienam žmogui, visuomenei, šaliai.

Namuose vaikus auginančios moterys kalba apie socializacijos trūkumą, depresines nuotaikas, „vyras manęs nesupranta“ ir visa tai išdėsto forumuose. Simai, kiek tau tai pažįstama? Ar supratai priežastis, kodėl motinystės atostogos dažna moteris piešia gan niūriomis spalvomis?

Žinot, tikriausiai tai nenutinka dėl moterų problemų, gal būsiu nepopuliarus, bet didžioji nepasitenkinimo priežastis yra net ne rėkiantis vaikas, o vyras, kuriuo moteris tikėjo ir pasirinko keliauti per gyvenimą. Vyrai mėgsta pasakyti, kokie jie naudingi, nes jie sunkiai dirba, o tai leidžia mamai su vaiku atostogauti. Ir va čia pasideda didžioji problema. Jie tai paverčia atostogomis, jos su tuo sutinka pradžioje ir įsibėgėjus traukiniui niekas nieko pakeisti nebegali. Čia net terminas „tėvystės atostogos“ prisideda prie daug negerų dalykų, tad jį mielai pakeisčiau į tokį, kuris savo skambumu šauktų „Tai sunkus darbas, o ne atostogos!“ Juk realiai atostogos tada, kai visa šeima tai daro, o ne mama su vaiku, kol tėtis dirba. Tad moterys tampa aukomis, o vyrai, narūralu, kad to nesupranta, juk jie ir jaučiasi darantys viską dėl šeimos gerovės. Juk jei nesitvarkysi nuolat, namai taps kaip karo lauku, o po mišinukų ir košyčių darymo, kurti romantinę vakarienę jau didelio noro nelieka. Tad kai grįžęs pavargęs vyras pradeda reikalauti jam priklausančios vakarienės iš atostogaujančios moters, suprask, reikia sakyti „stop!“ ir neleisti įsibėgėti traukiniui, nes vėliau teks apmaudą lieti forumiukuose, kiekvieną vakarą ryjant piliules nuo skausmo ir nesuprantant, kur liko apibrėžimas – gyvenimo laimė.

Simonai, vaikų auklėjimo išminties pas tave – už enciklopediją. Skaitai knygas ar viskas intuityviai?

Žinoma, skaitau, nes sava patirtim nelabai galiu remtis, o ir augau vienas vaikas, tad ką reiškia du ir daugiau vaikų šeimoje, man didelė paslaptis 🙂  Skaitau, nes tai kitų patirtis, bet viską prisitaikau savo modeliui, gi negaliu, o ir nesugebėčiau atlikti viską pagal vadovėlį. Aš kūrybininkas, tad man jau kraujyje yra kažką pakeist ir paieškot kitų kampų. Bet neskaitant, o naudojantis tik intuicija būtų labai sudėtinga viską įvertinti teisingai. Na, pavyzdžiui, prasidėjus 3 metų krizės pirmiesiems požymiams, daugelis tėvų gali išprotėt ir pradėt „laužyt“ savo vaiką, bet kai žinai, kas vyksta, padedi tiek jam ir žinoma, palengvini dalią sau. Su Ieva esame pastebėję, kad mūsų mažoji jau užaugo, net pagalvojom, kad ji pirma perskaitė visus vadovėlius apie trimetę krizę, nes darė viską taip, kaip buvo juose surašyta 🙂  Tad tikriausiai yra dalykų, kurie visiems pasaulio vaikams nutinka, nepaisant kuria kalba jie kalba. Kad ir verkimo garsai iki vaikui sukaks trys mėnesiai. Visi pasaulio kūdikėliai verkia 5 būdais pranešdami apie savo poreikius, tad su mažiukais jau gali susikalbėti nuo pat gimimo, jei pasidomi ir pasimokai, kokie tie verkimai ir kaip juos atskirti.

Galit įvardinti pagrindinius principus, moralines nuostatas, taisykles, kurias norite įdiegti vaikams?

Tikriausiai svarbiausia – tai būti tiesiog meile ir sugebėti duoti nepaisant to, kiek norėsi, kad sugrįžtų. Mes abu dėl šeimos galim atsisakyti svarbiausių dalykų, nes žinom, kad šeima visada stengsis, kad nieko neturėtume atsisakyti ir padės to pasiekti drauge. Kartu čia išplaukia pagarba ir atsakomybė. Gerbti kitus, kitų darbą, aplinką, viską, kas Tave supa – tiesiog priimti. Neabejotinai, būti atsakingu už savo veiksmus ir žinoti, koks atpildas Tavęs laukia.

Iš Simono įrašų supratau viena – daugeliui prieštaringą mintį – su vaikais nieko nėra neįmanomo. Ir jūsų Tailandas apie tai, kad su vaikais kliūčių nėra. O gal vis dėlto yra?

Žinoma, mūsų Tailandas nėra toks, kaip medaus mėnesio atvykusios poros, bet mes žinojome, koks jis bus, tad mūsų tai nenustebino. Nusistebėjimus pasiliekame geriems įspūdžiams, o tokiems, kurie gali išgąsdinti jau būname pasiruošę. 

Daug girdėjome: tikriausiai taip nieko neveikiant greitai atsibos, tikriausiai jau norit namo, nes ką ten tiek veikt nieko neveikiant, turėdami tiek laisvo laiko galit ir išprotėt, ko ten sėdit vienoj vietoj, keliaukit, kad „neišpindėtumėt“ ir dar daug panašių klausimų, teiginių ir patarimų 🙂

Todėl pabandysiu glaudžiai atsakyti, kad daugiau nekiltų klausimų niekam 🙂

Taip, mes atostogaujam, bet labiau tai vadiname pabėgimu nuo žiemos ir gyvenimu bandant pritapti kitoje kultūroje. Pirmiausia, tai gyvenam ne viešbutyje, o namelyje, kuris turi kur kas mažiau patogumų nei namai Lietuvoje. Turim ir skalbtis, tai darom ir rankomis, turim ir gamintis, o tai darom lauke, indus plaunam neįprastai sau rankomis po šaltu vandeniu, vandens važiuojam 10 kilometrų, šiukšles vežam 5 km ir dar daug kitų dalykų kas truputį kitaip nei namie. Jau nekalbu kaip pasiilgau „Rimi“, kuri buvo už kelių minučių nuo namų 🙂

Tad įsivaizdavimui mūsų diena atrodo taip:
06:00 nubundu aš ir pradedu savo rytą. Perskaitau laiškelius, atrašau ir atsiduodu sportui 🙂
07:00 su pirmais saulės spinduliais nubunda Ieva ir imasi savo skaitinių. 
08:30 keliasi vaikai. Laikas praustis, rengtis, šukuotis, žodžiu, visi rytiniai reikalai. 
09:00 šeimos bendri šokiai ir energijos pasikrovimas dienai arba laikas piešimui ir kūrybai. 
09:30 Ieva arba aš ruošiam pusryčius, kiti prisideda reikia to ar nereikia 🙂  
09:30 pusryčiai. 
10:00 susikraunam mantą, išsitepliojam kremais, rengiamės maudymosi kostiumais ir ruošiamės prie jūros. 
Jei oras palankesnis kelionėms, važiuojame ieškoti lankytinų objektų arba šiaip kažką pamatyti. 
10:30 dažniausiai jau būnam prie jūros. 
12:30 grįžę plaunamės druskas, skalbiam druskuotus rūbus, kremai nuo nudegimų ir vėl tapimas švariais prieš miegą. 
13:00 vaisių kokteilio, kokoso ar šiaip vaisių asorti ruošimas ir dorojimas. 
13:30 pietų miegas. Ieva skaito pasakas ir aaa-pupa su vaikais, o aš turiu laiko sau. Važiuoju prie jūros paskaityt, važiuoju kažką atrast, žiūriu filmą arba skaitau. Kartais pasikeičiam ir atradimų laikas priklauso Ievai. Dažnai tas laikas skirtas supirkti produktams, nes vienoje vietoje visko nerasi, tad tenka dvi valandas važinėti po skirtingas krautuves, turgelius, kad surinktum viską pagal sąrašiuką. Būna net taip, kad dviese tą laiką išnaudojam bendram filmui ar vienos knygos skaitymui 🙂  Bet būna, kad tiesiog tas dvi valandas prabūnam su maištaujančiais prieš miegą vaikais. 
16:30 visi keliasi po pietų miegelio. Vėl kaip ryte susiruošimas, apsirengimas ir t.t. 
17:00 Ieva gamina vakarienę, mes su vaikais tyrinėjam lauką. Laikas žaidimams kieme. 
18:00 temsta, o mes sėdam vakarieniaut. 
18:30 filmukų laikas ir skanios vakarienės virškinimas. 
19:30 vakarinis išvažiavimas į miesto apylinkes, kuro užpilimas, vandens parsivežimas kitai dienai ir t.t. 
20:30 knygelių, facebookų, naujienų skaitymas. Žodžiu, laisvas laikas saviems poreikiams, prisitaikant prie vaikų poreikių 🙂
21:00 vakarinių snacksų laikas ir maudynės prieš miegą. 
21:45 gulamės ir visiškoje tamsoje dalinamės dienos prisiminimais, įspūdžiais, kol visi užmiegame. 
22:30 dažniausiai saldžiai miegam. 
Tad ar mes taip jau sau darom, ką norim, aš nemanau 🙂  Žinoma, yra netikėtumo faktorių kurie sugriauna dienos tvarką, bet iš esmės diena turi savo struktūrą, kurios laikomės ir tai nėra nieko neveikimas, tai veikimas atsižvelgiant į mažų vaikų poreikius, nėščios moters galimybes ir pagrindinį tikslą – viską daryti kartu ir su meile.

I. Čia mes geriausia kompanija, geriausi užsiėmimai vienas kitam, geriausias laikas priklauso mums – vieni kitiems. Rutina yra, bet ji kitokia, nes net ji skirta mums 🙂

Turite, spėju, gražių tradicijų. Tėčio ir Princesės laikas – pasimatymai jums dviems! Gal dar kas, įkvėpimui?

Turime tradicijų, o vaikams tradicijos tai įpročiai. Tad turime ir labai slaptų, kurias pasiliekam tik sau ir nuo visų ir tai jau yra tradicija 🙂 O šiaip gyvenimas susideda iš mažų tradicijų, tai ryto bučinių, bendro pusryčių stalo, išvykų, bendrų apsikabinimų, vakarinių įspūdžių dalinimosi, bendravimo su mamos pilvuku, bendro ėjimo praustis, miegoti. Didžiausia tradicija meilė šeimai.

Nesvetima ir dviejų žmonių santykių tema. Du vaikai – iš asmeninės patirties – rimtas iššūkis dviems mylintiems žmonėms. Yra paslapčių, kaip nepasiduoti metams, rutinai, kaip dovanoti gėrį, o ne agoniją? Jėgų eilėraščiui ar vakarienei, o ne „laikui sau“.

S: Na, jei vaikai našta, tai, matyt, nieko ir nepadarysi, bet mes su kiekvienu vaiku lyg naujai gimstam, o su kiekvienu gimimu keičiasi ir mūsų poros santykiai. Juk vėl reikia išmokti džiaugtis, vėl atrasti laiko vienas kitam, vėl atrasti įspūdingų vakarienių, kurioms pagaminti reikia vis mažiau laiko, vėl atrasti save ir savo vietą augančioje šeimoje. O turint vis mažiau privataus poros laiko, jis tampa kaip didžiausias turtas. Jis kaip svajonė, o ne paslaptis, kad kelias link svajonės visada daug malonesnis nei kirstas finišas, tad mūsų santykiai kaip svajonė, kurios link mes einame. 

I: Kitas dalykas, mes manome, kad labai svarbu turėti bendrų pomėgių, užsiėmimų. Taip buvo nuo pat pradžių, tai tarsi maža santykių taisyklė. Jie keičiantis mums irgi keičiasi, bet tai labai įdomu. Pavyzdžiui, dabar mes ne tik keliaujame kartu, bet skaitome tas pačias knygas iškart kartu ir jas aptarinėjame, dalinamės įžvalgomis. Taip pat išbandome naujas atsipalaidavimo technikas, domimės šia tema kartu. Manau, kad tai stiprina poros santykius ir daro mus turtingesniais.

You Might Also Like

2 Comments

  • Reply Eglė 2017 vasario 22 at 11:37

    Nežinau, kur ir kaip atradote šiuos žmones, bet… matyt, aš būsiu kažką praleidusi 🙂
    Skaičiau ir stebėjausi – tuo paprastumu, lengvumu, gėrėjausi šeimos vertybėmis ir „kitokiu“ požiūriu į daugelį visiems gerai pažįstamų dalykų… o galiausiai džiūgavau, kad tie „standarto rėmai“ taip lengvai perrišami pagal savą viziją.
    Ačiū už pozityvumo dozę! 😉

    • Reply Laura 2017 vasario 23 at 18:25

      Egle, labai džiaugiuosi! Man pačiai jie atradimas – pasimokyt kasdienės filosofijos:) Ir įkvėpimo gyvent pasišokinėjant, su šypsena:)

    Leave a Reply