Mano herojai

Ieva Mackevičienė ir jos motinystės atradimai

2014 gruodžio 1

10799782_10204392157876966_2139293484_n

Ieva ir Rolandas – iš pirmo žvilgsnio ne ta pora, kurią tiktų apibūdinti žodžiais „santuoka, „šeimyninė idilė“, „kūdikis“ ar „jauki kasdienybė“. Juk dažnam tai – vis dar antonimai linksmo, nuotykių kupino gyvenimo, tikrai netinkantys dainininkės ir radijo bei TV laidų vedėjo šeimai.

Ir vis dėlto Ieva Mackevičienė, šių metų kovą tapusi mama Motiejui, teigia – tai gražiausias jų, jau trijų, gyvenimo laikotarpis.

Sako, kad vaikai – geriausi mokytojai. Ko Motiejus tave jau spėjo išmokyti?

Visų pirma, didelės kantrybės. Anksčiau tokia kantri tikrai nebuvau. Išmokė ir to, kad vos pabudus, reikia nusišypsoti – tai darome visi trys.

Atsiradus vaikui, kasdien išmoksti daug naujų dalykų, savyje atrandi tiek daug naujų savybių, kurių net nemanai turinti. Kai pagalvoju, iki pasirodant vaikui, kokie mes visi būname egoistai! Atsiradus mažyliui šeimoje beveik pamiršti žodį „aš“.

Ir dar – anksčiau, jei nepamiegodavau bent 8 valandų, būdavau nervuota. O dabar supratau, kad net ir 3 valandos miego yra nuostabus dalykas!

Mama tapai gana anksti, nors šiai dienai gimdyti jaunai – visai nemadinga. Kodėl nelaukei „tinkamo laiko“?

10816028_10204392166197174_1826619441_nManau poros gyvenime niekada neateis tokia akimirka, kad atsikėlus ryte užtikrintai galėtum pasakyti: „Na, brangusis, šiandien jau tikrai ta diena, kai esame pasiruošę turėti kūdikį“.

Visada galvosi, kiek dar mažai gyvenime pasiekei, kiek dar mažai pinigų uždirbai, dar nepasiruošusi aš, nepasiruošęs ir jis, namai – per maži kūdikiui, nedaug pasaulio mačiau ir t.t.

Manau, kad ne mes pasirenkame laiką, kada kūdikiui ateiti į šį pasaulį. Pats vaikas renkasi.

Vos susipažinus su tuomet dar būsimu vyru iškart supratau, kad noriu su juo kurti šeimą, su juo kartu auginti vaikus. Tad nebuvo ko ilgai laukti.

Žodyje „mama“ telpa neišpasakytai daug – būdvardžių, epitetų, veiksmažodžių, jausmų. Ką tu sudėtum į šį žodį?

Kantrybė, švelnumas, beribė meilė, rūpestis, amžina globa, tikėjimas gražia ateitimi, šeimos puoselėjimas, šeimos pavyzdys, gera nuotaika, pozityvumas.

Turbūt net ir kantriausios mamos kartais tą kantrybę kažkur pameta. Koks tavo slaptas receptas tada, kai jau nebežinai ko griebtis?

Tiesą sakant, tokių akimirkų retai pasitaiko. Bet kai nežinau ko imtis, pasiimu vaiką ant rankų, priglaudžiu prie savęs, ir vaikštau aplink namus ratais tol, kol sugalvoju, kaip čia rasti išeitį.

Štai ir lieknos figūros paslaptis! Daug vaikštau!

Vyrai ne ką mažiau nei moterys pasikeičia pasirodžius mažyliui, parodo tas savybes, kurių nemanei, kad turi. Ką nematyto parodė tavo antroji pusė?

Vyras nenustoja manęs stebinti kiekvieną dieną. Kartais žiūriu į jį, laikantį vaiką rankose, ir galvoju, kokius du nuostabius vyrus namuose turiu, kokia aš laiminga!10822389_10204392157796964_331589912_n

Per nėštumą su Rolandu daug kalbėdavomės – kaip čia bus, kai jau turėsim kūdikėlį namuose. Bet kad ir kaip svajotum, planuotum, pats gyvenimas dar labiau nustebina.

Vos gimus kūdikėliui, man buvo labai svarbu, kad tėtis būtų su mažyliu nuo pirmųjų akimirkų, ir jų daugystė prasidėtų kuo anksčiau.

Pamenu, pirmosiomis dienomis Rolandas mane nustebino, nes visada išlikdavo ramus – bet kokiose situacijose. Tos ramybės iš jo ir mokiausi.

Džiaugiuosi ir vis gėriuosi, kad atranda naujų originalių žaidimų su vaiku. Tų žaidimų pati niekada nežaidžiu su Motiejum, palieku juos tik tėčiui ir sūnui.

O kuo nustebino, stebina pats mažylis?

Oiiii! Mažylis stebina dar dažniau nei vyras. Galima juo stebėtis kiekvieną akimirką.

Mūsų Motiejus viską anksti pradėjo daryti: verstis ant pilvo, stovėti ant keturių, ropoti, šliaužioti, anksti atsistojo, anksti sudygo ir pirmieji dantys.

O labiausiai stebiuosi tuo, kad jis moka pats su savimi puikiai užsiimti – tuo labai džiaugiuosi.

Kokios tos akimirkos, kai žiūrėdama į du savo vyrus iš džiaugsmo, atrodo, apsiverkt gali?

10833561_10204392157836965_1608143608_nTokių akimirkų būna labai daug, sunku jas būtų išvardinti. Bet, manau, didžiausia šypsena ir džiaugsmas aplanko tada, kai matau kaip jie puikiai sutaria ir gražiai kartu moka leisti laiką.

Bent aš iki šiol niekaip negaliu susidoroti su vienu jausmu – kaltės. Ar tau tai pažįstama? Kada tu labiausiai pasijauti kalta?

Nebuvau apie tai pagalvojusi.

Iš tiesų, visą savo laiką skiriu Motiejui: daug žaidžiame, ilgai būname lauke, daug pramogaujame. Na, o kalta pasijaučiu tuomet, kai mažylis netyčia užsigauna, kai va dabar dantys dygsta ir nežinau kuo aš galiu jam padėti, kaip palengvinti tą skausmą.

Žinoma, kalta jausdavausi, kai palikdavau vaikelį net ir kelioms minutėms su savo mama, tėčiu, Rolandu, ar jo mama. Bet suprantau, kad vaikas galbūt ir pats nenori nuolat būti tik su tavimi.

Bet šitas kaltės jausmas tik su laiku dingsta.

Kai turi savų vaikų, visai kitaip pažvelgi į savo tėvus. Ką, gimus mažajam, norėjai pasakyti jiems?

Pačiomis pirmomis dienomis, kuomet gimė Motiejus, mano mama buvo šalia manęs ligoninėje – viskuo padejo, padėjo tiesiog mokytis būti mama.

Nuo pat pirmų minučių, pamenu, mamai kartojau: „Mamaaaa, iš tiesų mano gimtadienis nėra joks mano gimtadienis, tai visai ne mano, tai tavo šventė!“received_10204392166117172

Visada gerbiau ir be proto branginau savo tėvus, bet gimus kūdikiui, pačiai tapus mama, dar labiau pradėjau juos mylėti. Nes tik tuomet supranti, kiek tėvai turėjo stengtis, kiek turejo ašarų išlieti, kiek turėjo rupesčio įdėti, laiko, kad užaugintų mane.

Už tai mes visi Jiems esame dėkingi!

Pabaigai – trys dalykai, kurių norėtum palinkėti savo sūnui.

Tikėti savo tėvais, tikėti gyvenimu! Išlikti visada pozityviu! Ir nepamiršti, kad visada turės mane, savo mamą, kad ir kur bebūčiau, kad ir kiek metų jam būtų.

Nes mamos niekada nenustoja galvoti apie savo vaikus.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply