Dienoraščiai

Į trasą!

2015 liepos 15

Bėgti smagu! Tik tam, kad tai suprasčiau, prisireikė nubėgti turbūt kokį tūkstantį kilometrų. Bėgau dėl mados, bėgau dėl kompanijos, bėgau dėl naujų sportinių batelių, bėgau dėl kilogramų, dėl draugų širdelių „Endomondo“ app’se.O dabar atrodo, pagaliau bėgu dėl savęs. Motyvacijos radau, gal padėsiu jos surast ir tau?

Kadaise, kai buvau vos atradusi bėgimą, šis kaskart teužtrukdavo vidutiniškai po kokių 15 minučių. Buvau dar moksleivė, tačiau ir tų retų pasibėgiojimų užteko, kad į tokias treniruotes močiau ranka kartodama „nuobodu“. Ir dar – „daugiau niekada“.

Apart sportinių šokių ankstyvoje mokykloje ir kelių metų lauko teniso jokia sportine veikla rimčiau neužsiminėjau. Na, nebent dviratis vietoj motorinio transporto šiltuoju metų laiku.

Bet po sūnaus gimimo sportuot labai prisireikė. Jau buvo mėnuo po jo pasirodymo, o svarstyklės man vis atrodė, jog meluoja – na iš kur tiek kilogramų???

Pradėjau nuo atsilenkimų. Šie padėjo tik tiek, jog supratau – vien iš jų naudos mažai. Tik va pasirinkimų ko imtis čia buvo nedaug: kelis kartus per savaitę sporto klubui panaudotos dvi trys valandos būtų buvus prabanga – mėnesio su trupučiu mažylis dar neturėjo tiek kantrybės. Reikėjo kažko efektyvaus ir greito.

Labai nenorom, bet pasiryžau bėgti. O tam, kad greitai šito reikalo nemesčiau, treniruotes pradėjau nuo apsipirkimo. Pagalvojau, jei suinvestuosiu, gal ne kojos, o bent sąžinė privers lėkti į stadioną. Na ir vyras, kaipmat pasišaipysiantis (tiksliau – geras mėnuo juokų ir pašaipų), jei tik bėgimo treniruotės ir pasibaigs ties sporto prekių parduotuve.

Tad ir bėgau. Pirmąjį kartą su pasidižiavimu įveikiau kilometrą, ir man jau buvo daug. O kiek džiaugsmo po trijų mėnesių įveikto pirmojo dešimtuko! Pasakojau apie tai kiekvienam sutiktam dar kokį mėnesį.

Na tik tąkart, prie finišo linijos atrodžiau švelniai tariant apgailėtinai , tikrai ne ta laimingoji bėgikė, įrodinėjanti, jog bėgimas kažkastaitokio. Anaiptol. Vyras palinkėjo kitąkart bent nusišypsoti – laimės ir euforijos veide nebuvo nė krislelio.

Bet panašiai turbūt ir buvo – bėgimui su keliais kitais tūkstančiais, mainais į dailius marškinėlius, užsiregistravau dar tuomet, kai kilometrus skaičiuojantis app’sas sustodavo ties 5 km riba. O pasiruošimas tam toks gan per prievartą – didinau atstumus nepaisydama noro ir sveikatos.

Tad tas pusmetis su trupučiu intensyvaus pasibėgiojimo baigėsi – entuziazmas nuslūgo. Ir nors planavau dar tą rudenį parungtyniauti pusmaratonio trasoje, patingėjau. Užtat svarstyklės į visus šituos patingėjimus greitai sureagavo.

Griebiausi sporto klubo – juk lauke jau minusas. Tačiau vis dažniau abonementas taip ir likdavo nepanaudotas, vėl po truputį grįžau į trasą.

Nes bėgimas vis dėlto – fiziškai stebuklinga veikla. Kitądien po pasibėgiojimo jausi visus raumenis nuo mažojo kojo pirštelio iki galvos. Kojos, užpakaliukas, pilvas, liemuo, nugara – juda absoliučiai viskas! Ir tam, kad sporto salėje apšilčiau visas šitas dalis, būtų reikėję plušėti kur kas ilgiau. Paskaičiavau, neapsimoka.

O kur kitos gydomosios galios: bėgi, kai pikta, ir grįžti visa labai laiminga. Vytas vis pakartoja, kai suierzinu: „Eik palakstyt“, nes žino – grįšiu su šypsena ar bent be jėgų naujiems nepasitenkinimams. Bėgi, kai pavargusi – nežinia kaip čia, bet jei 10 km asocijuojasi tik su poilsiu lovoje kelioms valandoms, po šių realiai bent kelias valandas sukiesi kaip vijurkas. Bėgi, kai liūdna – nes visi tie endorfinai (tie patys laimės hormonai) su kiekvienu žingsniu pradeda trykšti fontanais.

Ir dar standartiškai: pabūt su savimi, pagalvot apie ką nors, kam paprastai ramaus laiko neužtenka, išbandyt ką gali, o kam dar reikia pasitreniruot. Toks mažas ryžto išbandymas, po kurio visi dienos darbai, jei ne kaip per sviestą, bet bent su nerimstančia mintimi „O ką, aš negaliu?“

Ir jau tada kažkaip stebuklingai nebesvarbu – lauke minus keliolika, ar lietus lyja, bėgu. Ir jei kokį pirmąjį pusmetį tebėgau vedina visokiausių išorinių paskatų (na kad ir tie vyro pasišaipymai, ar jausmas, kad bėgimas – labai madinga, tad madinga ir aš), šiandien bėgu, nes man pagaliau patinka.

Net ir tuomet, kai atsikeliu dar prieš šešias, išsliūkinu iš namų, palikusi miegoti du savo vyrus (ir didesnysis jų teatsikelia tuomet, tik kai po dušo piktai raginu keliauti į darbus), ristele apibėgu tingiai darbo dienai besiruošiantį rajoną. Ir net jei pargįžtu vos bepavelkanti kojas, o ir tądien galynėjuosi su miego trūkumu, koks pasididžiavimas savimi!

Ir dar. Bėgti, kai tu – mama, o namuose dar ne darželinukas/mokyklinukas, o 24 h per parą tavo priežiūroje esantis mažylis, labai į naudą. Mat treniruotis gali bet kada, nepriklausomai nuo sporto klubo ar asmeninio trenerio darbo valandų. O ir dingsti iš namų tik tiek, kiek užtrunka nubėgti sau užsibrėžtus kilometrus. Nereikia dėl tų 45 minučių aerobikos sugaišti dar dvigubai tiek kelionei į ir iš, eilėse prie dušo, mandagiems pasiplepėjimams ar dar kam kitam. Ir tekainuoja bėgimas tik tiek, kiek pati nori išleisti sporto prekių parduotuvėje.

Nuobodu?

Ne kartą girdėjau – reikia persilaužt. Retai tas, kas nauja, ir reikalauja jėgų bei ryžto, patinka jau po pirmo bandymo. Tad jei nenori, kad nauji kedai būtų naudojami pagal paskirtį, linkėčiau paklausyti savęs. Bėgti taip, kaip patinka. Rytais ar vakarais, greitai ar lėtai, vos ką užkrimtus ar išlėkti dar iki pusryčių, klausytis audio knygų ar gyvos gamtos miške.

Nesikankink, o džiaukis. Na taip, tam, kad peštum šiokios tokios naudos, iššūkių reikia – po truputėlį didink atstumą, greitį, įveik naujas, sunkesnes trasas, bėk intervalais. Papildomos pastangos į naudą ne tik kūnui, bet ir tau – net ir tada, visa uždususi, šlapia ir raudona, būsi sau čempione!

Nesveika?

Sakė man, pasakys ir tau – bėgti nesveika. Dyla sąnariai, o kur dar traumos, besislepiančios už kiekvienos ne vietoje miške išlindusios šaknies. Bet juk į olimpinius medalius nepretenduoji, ar ne? Aš bent teisinuosi tuo, kad rytiniai kilometrai suteikia tiek jėgų, kiek niekas kitas – anei kava, anei tos kelios papildomos miego valandos.

Na taip, pradžioje tų jėgų nekažką, miego trūkumas, skaudantys raumenys, padidėjęs apetitas ir net kažkiek pakilęs svoris, bet jei neišsigąsi, organizmas prisitaikys, ir bėgimo naudą semsi rieškutėmis.

Beje, jau minėjau knygą, privertusią kiek pergalvoti bėgimo filosofiją – Christopherio McDougallo „Gimę bėgti“. Kurioje visaip kaip įrodinėjama, kad bėgimas – pati natūraliausia fizinė veikla jau amžių amžius, ir nei sąnariams, nei kam kitam tai žalos nedaro. Mane įtikino, pabandyk ir tu.

Kaip pradėti?

Nors patarėja iš manęs labai mėgėjiška, bet šį tą patart galiu. Na aišku, pradėt reikėtų nuo paprasto dalyko – pradėti bėgti. Nauji sportiniai bateliai, ryški apranga, juostelės nuo prakaito, apyrankė telefonui ir visokios kitokios mandrybės tikrai palauks. O jei bėgsi ir suprasi, kad bėgimas vis dėlto tikrai ne tau?

Jei tai tavo pirmasis puskilometris, svarbiausia jį įveikti. Ir geriausia – su šypsena veide. Bėk tokiu tempu, kad liktų noro ir jėgų pasiplepėti. Jei bandysi skrieti, kaip tas lenktyninkas, kuriam labai norėtųsi padaryti įspūdį, lenkiantis tave per pirmąjį ratą jau jais dviem, kitąkart į stadioną nė nenorėsi žengti. Po truputį. Patikėk, po karto kito ar keliolikto ne tik kojos bus greitesnės, bet ir jėgų pasiplepėti su drauge telefonu kur kas daugiau.

Atstumą didink po truputį. Juk svarbiausia malonumas, ar ne taip? Nealink savo organizmo, vadovaukis savo nuojauta – didink atstumą po pusę ar visą kilometrą per savaitę. Geriausias įrodymas, kad krūvio nei per mažai, nei per daug – kitądien ne skaudantys, o, jauti, padirbėję raumenys.

Jei nepretenduoji į medalius, prisimink – geriau lėčiau ir ilgiau, nei trumpiau ir greičiau. Riebalinis audinys pradedamas deginti ne vos tau pradėjus žengti ristele, tam prireikia mažiausiai pusės valandos treniruotės.

Na taip, bet kaip gi be iššūkių. Jų čia labai reikia. Standartinis mėgėjiškai bėgiojančio greitis – kilometras per 6 minutes. Ir jei tau iki to dar toli, bent kilometrą per visą treniruotę bandyk įveikti kiek greitesniu tempu nei įprasta. Trumpa šoko terapija kitąkart tiek šoko nebesukels.

Bėgimas – viena iš kelių fizinių veiklų, kurios metu dirba daugiausiai raumenų grupių. O jei dar tavo kelias veda ne į stadioną, o į kalvotą miškelį, susipažinsi ir su naujais, niekad neatrastais raumenimis.

Rezultatai!

Na taip, kaip ir sakiau, geriausias motyvatorius ne tik sveikata ir pakilesnė nuotaika. Jei tavo tikslai ne tik šie, bet ir keli kilogramai šalin, bėgimas čia labai padės. Bent man padėjo: atsisveikinau su 12 kg! Na, tiesa, per tingųjį žiemos periodą dalelė jų sugrįžo… Bet kedai ir vėl intensyviai naudojami, tad mėnuo kitas, ir, tikiu, trąsoje paliksiu ir likusius.

Na ir vis dėlto, geriausia čia kas kita. Nugaros skausmai – jų nebuvo. O juk mamai toks dalykas kaip ir privalu, ar ne? Ir nors mano mažojo svoris didėjo geometrine progresija, nė karto nepatyriau, ką reiškia maudžianti nugara ar skaudančios rankos.

Tad pirmyn! O jei reikia patarimo ar tiesiog padrąsinimo, rašyk – padėsiu! O gal ir kartu prabėgsiu:)

You Might Also Like

3 Comments

  • Reply 2du 2015 liepos 15 at 14:33

    kokiu intensyvumu bėgiojote kad nukrito 12 kg. ?

    • Reply MamaPerEchoskopą 2015 liepos 15 at 14:35

      2-4 kartus per savaitę, po 5-10 km. Na ir aišku, mityba! Be jos čia niekaip tie kg nekristų:)

  • Reply Sportui laiko nėra! Arba nustok meluoti – O kai aš užaugsiu 2015 lapkričio 4 at 15:28

    […] išbėgau. Kokį pusmetį beveik per sukąstus dantis. Bet čia jau […]

  • Leave a Reply