Mano herojai

Gimti mergaite, ir būti berniuku. Apie prigimtį ir drąsą būti savimi

2017 gegužės 17

Mano trejų su puse sūnus – visiškas berniukas. Jam vien tik superherojai, ginklai, bokso pirštinės, pasakojimai apie tėčio karatės treniruotes. Ir jei jis žiūri visiškai nekaltą filmuką apie velykinius zuikučius, jam įstrigs tas trumpiausias epizodas apie tai, kaip sparnais plakasi viščiukai.

Aš, naivuolė, maniau, kad jo lyties išraiška – visiškai mano rankose. Sulipdysiu tokį vyrą, kokį norėsiu. Be stereotipinės žaislų dėžės, su sesers lėlėmis jo mašinose ir rausvais marškinėliais. Ir taip, pasakojau jam apie tai, kad stiprus ne tik tėtis, bet ir mama, kad moterys taip pat stato namus, o barbės – ne tik mergaičių žaislai. O jis vis tiek raukia nosį parduotuvėje, jei entuziastingai rodau į „mergaičių“ skyrių. Nesu nei karto pasakiusi „čia ne berniukams“ (net jei klausia – o kodėl sijonus nešioja tik mamytės ir sesutės?), tačiau jis man apie berniukų ir mergaičių gyvenimo būdo skirtumus kaskart, kai šis klausimas iškyla.

Jis vis dėlto vyras, taip pat kaip dukra bus moteris. Tačiau kiek mes atspindime savo tikrąsias lytis pasaulyje, kuriame „tikras vyras!“ ar „tai taip moteriška“ – joks nebe komplimentas? Kaip auginti vaikus, kurie gyvens pasaulyje, kuriame jokių socialinių skirtumų tarp lyčių neliks? Ir kaip mums, vis dar gyvenantiems tarp nelygių galimybių ir prieštaravimų, juos išauginti tinkamus rytojui? Ir kaip trimečiui – pagal raidos teorijas šiuo laikotarpiu itin suinteresuotam lyčių skirtumais – paaiškinti, kas mergaitė, o kodėl jis berniukas?

Ką, galiausiai darysiu aš, jei jie abu nustebins labiau nei būsiu tam pasiruošusi? Nes pasaulyje, kur vis mažiau taisyklių ir vis daugiau pasirinkimo galimybių, tu esi labiau konservatorė, o ne liberalė?

Kai kurie jų pasirinkimai turbūt visa jėga mane blokš į sieną. Tam ir yra vaikai – išbandyti tavo pačios stiprybę. Ir aš turėsiu prisiminti, o dar labiau priminti jiems, kad juos – kad ir kas – myliu iki begalybės. Aš tolerantiška, toliaregiška ir su laiminančia šypsena netikėtumus priimanti mama.

Net jei tai – „mama, aš homoseksualus“. Arba – būsiu berniukas, pasakys dukra. Nes taip kartais Dievai pokštauja, ir jokia čia ne mada ir ne liga.

O TAIP PAT…

Labai deja, tačiau Lietuva – paskutinė šalis Europoje, nenumačiusi jokio pagalbos plano translyčiams asmenims. Tačiau situacija, nors po truputį, tačiau į gera – prieš kelias savaites Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino, kad priešingai nei gimimo lyčiai save priskiriantys asmenys gali pretenduoti ir į naujus asmenybės dokumentus ir be lyties keitimo operacijos. Tovaldas – vienas iš dviejų pirmųjų translyčių Lietuvoje, gavusių teisę pasikeisti savo tapatybę.

Ir pagaliau – laikas pokalbiui.

Ar prisimeni, kuomet pradėjai dvejoti, kad esi labiau berniukas, nei mergaitė – kuria gimei?

Viskas prasideda jau vaikystėje. Būdamas vaikas – kiek save prisimenu – visad norėjau būti berniuku. Ir dariau viską, kad juo būčiau.

Didžiausias savo tapatybės suvokimo lūžis įvyko paauglystėje, kuomet labiausiai susidūriau su visuomenės požiūriu. Aplinkiniai kartojo, ką turi ir ko negali daryti mergaitė. Sakydavo – apsirenk suknelę ir viskas bus gerai.

Bandydavau nuneigti tai, kad esu berniukas, bet galiausiai supratau, kad man visiškai nesiseka – suvokiau, kad čia ne viskas taip paprasta.

Pati buvau labai berniukiška mergaitė, tačiau niekad nepagalvojau, kad norėčiau būti berniuku. Kuo tavo vaikystės patirtys kitokios?

Kai stengiesi būti mergaite ir tau tai paprasčiausiai nesigauna.

Man irgi taip sakė žmonės – būk sportiška mergaite. Tolima man ta moteriška tapatybė, jaučiau tam tikrą gėdą, kai reikėdavo persirengti moteriškoje kompanijoje, iki šiol prisimenu kaip vengdavau rūbinės prieš kūno kultūros pamokas, bandžiau save tapatitinti ir lygintis su kitomis moterimis, bet nejaučiau ir nejaučiu jokios konkurencijos, moteriškumo dvasios.

Labai sunku apsakyti tuos pojūčius. Sudėtinga tiek paaiškinti, tiek suprasti.

Vis dėlto – buvo mergaitiškų aspektų tavo vaikystėje?

Nenorėčiau apibrėžti, kas yra mergaitiški, o kas berniukiški interesai. Ne nuo lyties priklauso – bent ne vienareikšmiškai – priklauso, koks tu esi, ką tu mėgsti.

Kai buvau vaikas, vienu metu pradėjo patikti siuvinėti kryželiu. Tačiau dabar galvoju, man tiesiog patiko aiškiai užbaigtas darbas.

Tačiau su lėlėmis nežaidžiau. Jas dovanodavo, bet man jos nepatiko – stovėdavo lentynoje neliečiamos. O su mašinomis – čia jau kita kalba. Tiesa, jau vaikystėje, aplinkiniai galiausiai nustojo dovanoti lėles, vietoj to – berniukams skirtus žaislus.

Tikiu, turi daug ką papasakot apie toleranciją…

Mokyklos laikotarpį prisimenu kaip patį baisiausią etapą savo gyvenime. Su patyčiomis susidurdavau kiekvieną dieną – ramių dienų mokykloje tiesiog nebuvo. Galiausiai, kai jau galėjau, išvykau gyventi į kitą miestą – pradėti gyvenimą kaip vaikinui.

Tiesa, nei apie vieną savo klasioką negaliu pasakyti nei vieno blogo žodžio – jie mane priėmė. Tačiau nepažįstami – jie būdavo šiukščiausi. Įsivaizduok, stovi 15 žmonių šalia ir tave garsiai aptarinėja – kodėl tu toks nenormalus. Ir tai tik maža dalelė visų tų patyčių… Mokausi atleitsti tiems, kurie mane skausdindavo. Tačiau tai labai nelengva. Su tom nuoskaudom, patyčių pasekmėmis esi priverstas tvarkytis visą gyvenimą.

Vis dėl to, kad esu translytis, nepraradau nei vieno man svarbaus žmogaus. Esu dėkingas savo šeimai – man leido elgtis, rengtis kaip noriu. Visada išsiprašydavau tų mažų savo teisių, kokių norėjau. Ir dėl mano polinkio būti labiau berniuku artimiausi žmonės nepriekaištaudavo.

Artimiausia aplinka, kurioje užaugau, mane priima – ir šiandien niekas neakcentuoja to, kad kadaise buvau mergaitė.

Patyčios – rimta, visų šalies vaikų problema. Ar turi idėjų, kaip su jomis tvarkytis?

Tai labai sudėtinga tema – paprasti, trumpi sprendimai čia netinka. Žinia, kasmet mokyklose skelbiama savaitė be patyčių. Tačiau ta savaitė – tokia parodomoji, ne itin veiksminga. Mano mokykloje jinai būdavo ne su mažiau, o atvirkščiai – daugiau pasityčiojimų iš vienas kito..

Patyčios prasideda ne mokykloje, o šeimoje. Jei tėvai skatins priešpriešą, šaipysis iš kitokių – homoseksualių, transeksualių žmonių, galiausiai kito atlėpusių ausų – taip elgsis ir vaikas. Ir jokios savaitės be patyčių nepadės.

Tai ir visos mūsų visuomenės problema. Ta pati bažnyčia – jos pozicija LGBT žmonėms kartais absurdiška. Tačiau, kad tie kunigai tik žinotų, kiek tokių žmonių kas sekmadienį sėdi ir klauso pamokslų!

Papasakok, o kaip atrodė tas paskutinis kartas, kai bandei pabūti moterimi?

Buvo ne vienas tokių „paskutinių kartų“. Prisipirkdavau drabužių, aukštakulnių – sakiau sau, viskas, atsibodo tos patyčios, noriu gyventi be jų.

Na, bet greitai mano pasiryžimas baigdavosi – paskutinį kartą toks bandymas truko gal pusdienį.

Spintoje dabar nėra nė vieno moteriško drabužio – visus atidaviau.

O kaip jausdavaisi su aukštakulniais, nejauti jiems nostalgijos?

Tikrai į juos gražu pažiūrėti, tačiau su aukštakulniais nesijausdavau pakylėtai – kaip sako kitos moterys. Norėdavosi kuo greičiau išsispirti.

Visai kitaip – vyriškas kostiumas, jis manęs nevaržo. Atvirkščiai – suteikia pasitikėjimo.

Galima neigti, kad nereikia skirstyti į tai, kas moteriška, o kas vyriška. Tačiau vis dėlto yra begalė dalykų – moteriškų – tau nepriimtinų, ir tradiciškai vyriškų, kurie tau neteikia neigiamų emocijų. Ar galėtum vis dėlto apibrėžti kas tau yra vyras, kas moteris?

Nereikia riboti žmogaus dėl jo lytinės tapatybės – ar jis vyras, ar moteris. Tiek moteris gali dirbti anglių kasykloje, tiek vyras. Darbai reikalauja skirtingų fizinių, intelektinių sugebėjimų, bet ne konkrečios lyties. Tai tik neteisingi stereotipai. Vis dėlto, yra skirtumų – kas būdinga vyrams, o kas moterims. Į juos ypatingai atkreipiau dėmesį, kai pradėjau vartoti hormoninius preparatus – tai svarbiausias žingsnis link kitos lyties.

Su vyrais, tiesą sakant, paprasčiau. Tik vėl teisinuosi – tai nėra universalu. Tačiau dažniausiai vyrai rėžia viską tiesiai šviesiai į akis, be jokių aistrų, papildomų emocijų.

Taip, lyčių skirtumai egzistuoja, tačiau manau, kad daugiausia skirtumų kyla dėl skirtingų mūsų asmenybių, patirčių, būdo savybių, o ne lyties nulemtų.

Kaip tu pats – ar jau tvirtai jautiesi „vyro kailyje“?

Hormonai savo darbą padarė. Esu nustebęs, bet labai patenkintas poveikiu – tapau mažiau emocionalus. Anksčiau vos tik kas – susigraudinu. Dabar žvelgiu kur kas racionaliau, nebesu toks jautrus.

Taip pat pasikeitė fizinės galimybės – atsirodo daugiau jėgos, reikia mokytis iš naujo naudoti tą jėgą, pažinti save.

Beje, atsirado daugiau pasitikėjimo. Tapau natūralesnis. Anksčiau stengdavausi pabrėžti savo vyrišką tapatybę, nesijaučiau natūraliai. Dabar nebereikia dirbtinumo, nesistengiu nuolat stebėti ar mano vyriška tapatybė atsiskleidžia natūraliai, nuosekliai, be jokių „trikdžių“.

Ar galėtum patarti, kaip auginti vaikus, kad jų lytis nebūtų apibrėžiama nereikalingais stereotipais?

Vaiką reikia priimti tokį, koks jis yra – nesiekiant pakeisti, leisti rinktis, o ne drausti. Vaikui nereikia primesti savo svajonių, lūkesčių – kaip jis turi atrodyti, ko siekti. Anksčiau ar vėliau jis vistiek rinksis tai, ko labiausiai nori. Arba tiesiog – neišdrįs, ir nebus laimingas.

Ir vis dėlto, kada paskutinį kartą sakei – pasielgiau visai kaip mergina?

Save vis dar tyrinėju, stebiu, kas su manimi vyksta – perėjimas į kitą lytį ilgas ir sudėtingas procesas. Manau esu empatiškas – perprantu tikrąsias žmogaus emocijas. Gal tai moteriška intuicija? Nežinau.

„Pasielgiau kaip tikras vyras“ – tą dažnai sako aplinkiniai, tačiau man pačiam kiek juokingi tie pastebėjimai. Paskutinį kartą tai buvo priekaištas esą nesu dėmesingas detalėms – neatkreipiau dėmesio į bičiulės nagų lako spalvą. Bet ar tai priklauso nuo lyties?

Galvoji apie šeimą, vaikus? Kaip manai, ko mokytum savo vaikus?

Norėčiau užauginti tiesiog gerą žmogų – tai svarbiausia. Žinoma, išmokyti priimti kitokį. Tiek kitokią nuomonę, kitokią seksualinę oreantaciją.

Minėjai – žmonės šalį palieka ne tik dėl ekonominių sąlygų, tačiau ir dėl tolerancijos stokos. Koks tavo gyvenimas čia?

Esu vyras – ties šita istorija noriu padėti tašką. Iš kitos pusės, kad ir kaip norėtųsi nubraukti tą moterišką praeitį, man neišeis. Savo artimoje aplinkoje jaučiuosi gerai. Išmokau suktis, sukelti kuo mažiau įtarimų.

Žmonės bijo kitokio, nes nežino. Susipažinę pakeičia nuomonę – kad nesu joks pabaisa.

Pasilikau Lietuvoje, nes tikiu pokyčiais. Po truputį, bet viskas keičiasi į gera.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply