Dienoraščiai

Gimsta mama

2016 birželio 15

Sulig dviem juostelėmis nėštumo teste užgimsta ne tik nauja gyvybė – gimsta mama. Taip taip, ta pati iš rausvų paveikslėlių: kantri iki begalybės, mylinti be krašto, visame kame be abejonės, su ramybe akyse ir palaiminga šypsena.

Gimsta mama. Tik kiek kitaip.

Užgimsta tą kiekvieną rytą, palinkusi virš klozeto. Kaskart, pabandžiusi įsisprausti į dar vieną per liemenį per siaurą suknelę. Mama gimsta ir tada, kai jai visi tik „taigi nėštumas, o ne liga, čia laimė!“, o ji mintyse už tokius žodžius jau traukia kalaviją iš rankinės – visiems gyvenimo atvejams.

Mama ir tada, kai prieš akis – tos apdainuotos strijos, o ji sakė „tik ne man, nesąmonė“. Dar tada, kai galva – į šipulius, o gydytojai tik linksi „pakentėk, nieko nepadarysi“.

Taip gimsta mama. Per aukas, per fizinius skausmus, per mintis, kurios nė kiek nebevaldomos, per tuos jausmus, kurie vis iš anksto nenuprognozuotais cunamiais, per tą visą likusį pasaulį, kuris anei kiek jos nesupranta. Gimsta su kiekvienu klausimu „kam ir kodėl visa tai?“

9 mėnesiai – ne apie mažą žmogų. Apie moterį. Kaip ir visa „motinystė“ – apie ją, o ne jos vaikus.

Apie naujos savęs paieškas, egoizmą vs. empatiją, apie išdavystes (net jei išdavikas – tavo pačios kūnas, nuo tavęs nė kiek nebepriklausomas), apie tavo galimybes, kai jau atrodo „viskas, mirštu!“, o sąrėmiai dar tik vos kiek už starto linijos. Apie rekomenduojamus + 12 kg per visus 9 mėnesius, kuriuos pasiekei dar nė jiems neįpusėjus, ir tie gydytojai, baksnojantys čia į svarstykles, čia į vadovėlius. Apie šokoladą, kurio kartais po galais užsinori taip, kad nemeluoju, atrodo pasiruošusi pavogti. O čia tau – sveika mityba, prisižiūrėk. Kaip?? Kai tavyje vienądien, atrodo, nevaldomas žvėris, pasiruošęs nudobti už bandelę, kitądien meška, pačiam žiemos miego įkarštyje.

Sako, sulig nėštumu prasidėjusi motinystė – kelio į absoliutų altruizmą pradžia. Atsisakai savęs, nes viskas tik dėl kito, kitam ir apie kitą. O pačiai sau – kiek lieka.

Ir kiek čia neteisybės! Nes sulig pirmuoju rytiniu priklaupimu priešais WC pakeltu dangčiu, mokaisi kaip niekad atidžiai išklausyti save. Naujai pažinti, nuspėti, save raminti ir drąsinti, ieškoti visų įmanomų vidinių gėrio apraiškų, kantrybės, kai labiausiai norisi tik su riksmais švaistytis lėkštėmis ir mokytis būti tuo, kuo niekad nė nebandei.

Kuri naują savo versiją. Be jokių perlaikymų, be jokių „rytoj“ ar „šito nenoriu“.

Motinystė, prasidedanti dviem juostelėmis, apie tave – naują tavo pradžią.

Visi pirmi kartai – romantiški. Net jei ta romantika iš piršto laužta.

Pirmąjį nėštumą bandžiau pakylėti iki debesų. Laukiau savyje kažin kaip pražystančios moters, besiskleidžiančios mamos, neįvardintais stebuklais pasireiškiančio ryšio tarp manęs ir to Mažo, netikėtų kūrybinių impulsų, šeštojo jausmo – juk, sako, visos mamos jį turi!, nušvitimus ir vidinius riksmus „taip, va čia mano gyvenimo tikslas“!

O buvo tiesiog bloga.

Pirmi penki mėnesiai blogumo nuo pykinimo. Mėnuo žydėjimo, kai nėštumas – kaip iš paveiksliukų, pilvas ne per didelis, hormonai darbuojasi teigiama linkme, svoris nevargina ir dar nieko neskauda. O finišo tiesiojoj skausmai iš nežinia kur ir dar gydytojų siūlymai gydytis valerijonu ir žolelėmis.

9 mėnesiai plačiausios amplitudės savo nuosavo kūno siurprizų, per kuriuos iki tų minčių apie beprasidedančią pakylėtą motinystę – šviesmečiai.

Tau sako – nebūk egoiste. Ir tu tikrai neturi anei jokio pasirinkimo ja būti. Kad ir kaip velniškai norėtųsi. Ir kai suvalgai šokoladą vietoj gabalėlio, velniop tą sąžinę, nes kitaip ir vėl, žinok, tas vidinis žvėris pasiruošęs pulti.

O čia dar visi su tais viltingais klausimais „na, kaip?“ O tu aišku apie pakylėjimą, apie pražystančią „mamą“, apie šonkaulius traiškantį mažylį – bet taip su šypsena.

Nes skųstis – na kiek per banalu drėbti nuvalkiotas tiesas apie šiokius tokius fizinius nusiskundimus, kai tavyje – tokie stebuklai, tokie virsmai! Nepatogu, egoistiška, šventvagiška taip primityviai, vien per fizinių pojūčių prizmę kalbėti apie tavyje pražystančią naują gyvybę. Nors visas tavo kūnas tik „nusibodo!”.

Visi tau apie ramybę. Kurios nė velnio nejauti. Laukimą su šypsena. O tau baisu ne tik dėl sijono, kuris ryt bus per siauras. Dėl va, po 14 savaičių apsiverčiančio gyvenimo.

Ir tu tiesiog nebe tu. Visomis prasmėmis: ne tik profiliu veidrodyje, ir tos mintys – nebe tavo.

Šįkart bandžiau būt atvira. Sau ir kitiems.

Taip, nė vieną dieną dar nesijaučiau savimi. Lyg gyvenčiau kažkieno kito kūne, ir tas kūnas – ne iš patogiausiųjų. Ir jei kas manęs vis „na, kaip?“ sakau tiesiai – labai laukiu, noriu, myliu vaikus – be krašto.

Bet nėštumas užknisa.

Ir kiek tokių pačių nedrąsių prisipažinimų iš jau mamų lūpų! Iš tų pačių, kurios su pavydėtina meile sūpuoja šalia vieną, du, tris savus, sako – už juos nieko nėr geriau šiame gyvenime! Bet nėštumas – užknisa.

Fizinių nepatogumų tiek daug, kad jie nebegali būti primityvūs. Pokyčių – galybė. Ir tu tiesiog nespėji paskui juos. Išgyventi, įvertinti, pasverti – prasminga, labai. Nes kiekvienas „skauda“ ar „nepatogu“ tikrai taip, turi prasmę.

Nu bet kas iš to, dėl to nė kiek ne mažiau bloga.

Nori ramybės. Nori tiek daug! Ir cha, gi tu nėščia, negalima!

Va, antro kavos puodelio, nors jau nosimi, ne pirštais spaudai klaviatūrą. Norisi vasaros prie ežero, o tau – celiulitas. Taip, iš kur jis po velniais, kai jo gyvenime nė ženklo nėra buvę? Nori aistros ir savo vyro, ir čia puokštė kokių fiziologinių netikėtumų. Nori kelionių, o vos 10 km automobiliu ir tu pasiruošusi griebtis už popierinio maišelio. Ir ne tas standartines 12 savaičių, o du su puse karto ilgiau. Nori pavasario ir visų jo kvapų, alyvų su jazminais, o čia tau – šienligė. Nuo kada???

O kur visi tie, pasiruošę patarti tau bet kokiu klausimu? Persisunkę mitų apie milijonus „ne, jokiu būdu, tik ne per nėštumą“ – apie juos būtų galima atskirą enciklopediją, ir dar kelių tomų.

„Tu nėščia, pasisaugok“. O tau tik be jokių minčių kartais norisi pasišokinėti nuo kokio skardžio.


Kai gimė Mažas, vyras prisipažino: „tu neįsižeisk, bet pamačiau jį, ir pagaliau supratau, ką reiškia meilė iš pirmo žvilgsnio“.

Linksėjau galva, sakiau „suprantu, aš panašiai“. Ir vis dėlto ta apdainuota „motinos meilė“ – taip po truputį. Norėjosi iškart glausti, nebepaleisti, ir ta para be miego – nes kaip tu galvosi apie miegus, kai šalia tavęs taip lauktas jis?

Bet meilė? Ji taip po truputį sulig kiekviena bemiege naktimi. Tau jau jų tiek, kad kantrybės nebeturi skaičiuoti. Bet pas tą mažą jos tiek daug, kad nesiruošia sustoti nemiegoti ir dar kartelį šiąnakat.

Meilė su kiekvienu nauju riksmu. Sulig kiekvienu nauju dantimi. Ir jei nors tą Mažą, sakai, išgirsi už tūkstančio mylių, labiausiai tuomet sunku išgirsti save. Kiek daug adrenalino prisotintų akimirkų, kurių kiekvienoje staigiai, čia ir dabar ieškai naujos savęs. Savęs tokios, kokia dar niekad nebuvai.

Ir ta meilė – su kiekvienu tavo galvos skausmu. Su kiekviena jo ašara, vis po naują meilės dalį ir su kiekviena jo šypsena. Su kiekviena tavo papildoma kantrybės minute, nors dar va neseniai aiškinai – esu degtukas, ir ne man laukti!

Ir lauki. Meilės, su kiekvienu kartu, kai tu būni „mama“. Ir ji kaskart vis pildosi, jos vis daugiau.

Kartais sukandus dantis, per ašaras, visa jėga trypiant visus savo ego. Ir tai meilė.

Sau, labiausiai. Nes tik tada ją nesuskaičiuojamais glėbiais galėsi ją dovanoti jam.

Maniau, iki pasirodant pirmajam, gyvenimas pasikeis radikaliai.

Panašiai, kaip tuomet, kai buvo 12, ir vis galvojau, kad tą pačią dieną sulig 18-uoju pasaulis apsivers aukštyn kojomis.

Tik, skirtingai, nei tuomet, šįkart nebebus „aš“, bus tik mažas JIS. Maniau, bus geriausia proga pagaliau suaugti ir nustoti gyventi tik dėl savęs. Nes čia visi apie pasiaukojimą, apie nulį laiko bet kam kitam apart sauskelnių ir tyrelių, apie velnišką atsakomybę, nuolatinį nerimą ir džiaugsmą pro ašaras.

Ir ką. Visos tos baimės apie kažko linksmo, nerūpestingo pabaigą, ir labai rimto, santūraus gyvenimo pradžią – čia kas kaip nori. Kaip banalu, bet su kiekviena diena, kai aš mama, jaunesnė niekad nesijaučiau. Visaip kaip.

O tau galvoj labiau tyrelės, ar va pasivažinėjimas paspirtukais, kai jam dveji, o tu mama ir dar nėščia – kiekvienam pagal norus ir poreikius.

Motinystė – ne nuosprendis. O proga. Išsibandyti ir atrasti supergalių, apie kurias skaitei komiksuose apie superherojus.

Vyras vakar tik pasitikslino: „na, o tau tikrai nėštumas – nelabai?“ Tikrai. Ir rytoj bus dar labiau nei vakar. Sąrašas priežasčių kasdien vis ilgesnis.

Ir vis dėlto, jau dabar žinau, kad visos to mažo žmogaus dovanos, visos jo padiktuotos progos tapti geresne, nei buvau iki jo, vertos kiekvieno „nusibodo“.

Nes nėštumas – ne apie pykinimą. O motinystė – ne apie bemieges naktis.

Visa tai – apie tave.

Ir jei norėsi, tai taps pačia geriausia tavo gyvenimo mokykla.

You Might Also Like

5 Comments

  • Reply La Pepa 2016 birželio 15 at 15:54

    Kaip skaniai susiskaitė 🙂
    Nors man nėštumas buvo gana lengvas ir sklandus, didesnį sunkumą pajaučiau tik paskutiniais mėnesiais, kai jau miegoti normaliai negali ir šiaip, savo gabaritų nejauti 😀 Ir nors man neštumo periodas buvo gražus, vistik sutinku su didžiąja teksto dalimi 🙂

    • Reply Laura 2016 birželio 15 at 18:00

      Aš čia gal kiek per pesimistiškai, nes šiaip ir man per daug nėra kuo skųstis:) O šiaip ir nesiskundžiu, nes sveikata, palyginus, labai gera. Bet vis tiek kažkaip tiesiog nepatogu, ir kasdien po šimtą kartų pagalvoju „o jau tada, kai nebūsiu nėščia!“ ir šimtas+ planų tiems laikams:)
      O šiaip, tai vis dėlto labai graži patirtis! Ir man taip gaila vyrų, kad jiems tokių potyrių neduota:) O papasakot apie tai neįmanoma:)

  • Reply Eglė 2016 birželio 16 at 17:29

    Kaip..na..taip..tiesiog tobulai!
    Mes tik planuose, nes gi, čia visko vienas pats (dviese) nesuplanuosi, būtinas ženklas iš dangaus, ar kokios kitos vietos, bet va skaičiau ir visos mano mintys, ir nuogąstavimai, ir baimės – viskas viskas užrašyta.
    Gera žinoti, kad „Ne tau vienai taip“.

    • Reply Laura 2016 birželio 17 at 4:10

      Egle, dabar turiu pasiteisinti, kad realybėje tų nuogąstavimų kur kas mažiau nei teigiamų emocijų, o ramybės ir harmonijos viduj kur kas daugiau nei chaoso. Visko daug daugiau, bet suvoki, kad tam, jog gyventum taikiai su savimi, vaiku ir mylimuoju, reikia įkvėpti, nusiraminti ir nusišypsoti. O tada – viskas kaip per sviestą. Net ir tos bemiegės naktys – jos praeina:) Ir tie 9 mėnesiai taip pat:)
      Sėkmės gal čia nelabai tinkama linkėti, tad ramaus laukimo:) Jame taip pat daug prasmės:)

  • Reply vaiva 2016 liepos 18 at 17:19

    Labai patiko!!!!!:))))

  • Leave a Reply