Mano herojai

Drąsi istorija: ką daryti, kai darbas užknisa

2015 spalio 13

Sakiau Birutei – interviu norėjau vien dėl to, nes žinojau, kad jos atsakymai – smarkus spyris į užpakalį. Kaip smarkiai įsisvajoti, stipriai įsitverti ir pirmyn – įgyvendinti idėjų. Kurios dažnam sukelia vienintelę reakciją – „???!!!“

Buvo panašiai ir man, kai sužinojau, kad ta pati Birutė, kažkada raičiusi savo pavardę po tekstais „Panelėje“ ir „delfi.lt“ ėmė ir tapo keramike. Lipdo paukštukus – ant kaklo, į ausis, ar švarkelio atlapą, arba va tokius šalmus – ne į bet kokius namus. Ir dar daug ką kita.

DSC_0079

Dabar ji turi savo „Birbtuves“, sukasi jose (kartu su šuniu, kurio vardu, oj, pamiršau paklaust), ir sako – buvo sunku, bet užtat kiek laimės va štai šitaip dabar!

Tad čia – dozė geros istorijos. Ir nors, sakė, drąsos nedrįstantiems nepalinkėsi, jos čia atrasi.

Klausimas ne apie aktualijas, bet svarbus. Kaip ir kuomet supratai, kad nori būti labiau keramikė, bet ne žurnalistė?

Žinau labai tikslią akimirką, kai supratau, kad dirbti dabartinėje žiniasklaidoje nebenoriu. Tuo metu stovėjau pas redaktorę ant kilimėlio, klausiau pastabų, ritmingai linksėjau galva, nes tuo metu galvoj linksmi kazokai šoko. Linksėjau pagal jų pėdutes, ne pagal redaktorės priekaištus.

Ką tai reiškia? Kad nerūpi man jokios pastabos, rimti veidai, klausimai, kad mano galvoje jau prasidėjo atskiras gyvenimas. Iki suvokimo, kad tikrai noriu užsiimti keramika, dar turėjo praeiti laiko.

DSC_0031

Išėjau iš darbo dar nežinodama, kaip smarkiai brisiu į molį netrukus. Tuo metu tai buvo tik hobis. Bet kolegos per išleistuves klausinėjo, ką darysiu išėjus ir nesumojus jokio kito atsakymo pareiškiau, kad dabar aš užsiimsiu tuo, kas man patinka. Būsiu keramike. O ką man sakyt, kad intrigos nepatinka? Dėl to atsisakau rašymo? Taip nepriimtina ir nemandagu.

Dabar turbūt nebūčiau melavus, bet tada atrodė, kad toks pasiteisinimas puikiai sueis. Pasakiau ir virto realybe. Dabar bijau kalbėti.

Žurnalistika – žmonės, pokalbiai, skubėjimas, smalsumas, renginiai. O kas keramikoj?

Iš esmės tas pats, tik kitaip. Aš per daug myliu žmones, kad juos prievartaučiau. O žurnalistikoj taip yra – arba tu išprievartauji juos ir neini pas šefą ant kilimėlio, arba jie išprievartauja tave ir tada eini dar toliau nei šefo kilimėlis. Tad nusprendžiau mylėti žmones kitaip, tuo būdu, kuris man patinka, užduoti jiems savo norimus klausimus. Bendrauti švelniai arba tiesmukai, nebendrauti visai arba įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Taip, kaip noriu aš, o ne mano korporacija, pasakanti, kad nuo šiol prostitutę aš turiu vadinti diva ir atvirkščiai.

Skubu aš iki šiol, mokausi gyventi lėčiau, pasimėgaudama, bet vis dar skubu. Tam pagamint, kitam atrašyt, su trečiu susitart, ketvirtam pristatyt. Kad ir kuo užsiimtum, keramika ar ateivių skrodimu, startaperis yra startaperis ir be skubėjimo nėra rezultato.

DSC_0058

Smalsumas taip pat. Tiek, kiek dabar esu įsigilinusi į savo sritį, į nieką kitą tiek įsijautus nebuvau. Man įdomu viskas, nuolat naršau internete, bendrauju su savo specialybės atstovais, kitais menininkais, versliukų kūrėjais. Domiuosi viskuo, kas susiję su mano darbu. O menas yra tokia sritis, kur net žinios apie sraigių dauginimąsi gali padėti. Arba įkvėpti. Renginiuose irgi lankausi. Šiek tiek rečiau ir gal kitokio pobūdžio.

Tavieji paukštukai ant kaklo – bene žinomiausia iš to, ką darai. Bet be jų dar: keramikiniai šalmai, n laiko nežinia iš ko ir kam kurta didžiulė beždžionė ir turbūt begalė kitų, apie kuriuos nežinau. Kokias žinutes visuose tuose kūriniuose palieki?

Į savo darbus nežiūriu taip romantiškai. Yra konceptualistai, yra estetai. Aš turbūt labiau estetė. Mano tikslas – padaryti savaip. Ir manau tai natūralus kiekvieno kuriančio (ne tiesiog gaminančio) žmogaus tikslas. Kartais googlinu specialiai tam, kad įsitikinčiau, kad kokia nors man šovusi idėja dar nebuvo įgyvendinta. Jei randu kažką panašaus, nusimenu, kad nesugalvojau to anksčiau, jei nerandu – tai laimėjimas ir reiškia, kad daryti verta. Taip buvo ir kai sugalvojau savo šalmus. Googlinau iki paraudonavimo. Keramikinių neradau.

DSC_0052

Vieną vakarą lipdžiau šalmą neturėdama jokios vizijos. Atrodo pagaminau, bet jis toks nuobodus, toks nieko nevertas. Tai pradėjau galvoti, kas su šiuo objektu nesiderina labiausiai. Tuo metu buvau alkana, tai kažkaip ant šalmo atsirado kiaušinienė. Tai vienas geriausių mano darbų ir labai džiaugiuosi, kad šiuo metu jis puošia puikaus žmogaus, įvertinusio mano darbą, namus. Dažniausiai ir vadovaujuosi kontrasto principu. Man taip atrodo. O klientai sako, kad darbai subtilūs. Net keista, kaip tokia nesubtili moteris kaip aš tai pagamina.

Yra kažkas šioje srityje, ką įvykdžiusi pasakysi „Pagaliau!“?

„Pagaliau!” tai yra žodis, kurį pasakys mano aršiausias konkurentas, kai mirsiu. Arba mama, kai jos mažylis pirmą kartą parodys rezultatus ant puoduko. O menuose jokių „pagaliau“ nėra ir tai vienas labiausiai jaudinančių ir tuo pačiu užknisančių dalykų.

Čia nėra jokių ribų! Sieki neįmanomo, pats nežinai ko. Tuo tai labai skiriasi nuo žiniasklaidos rinkos, kuri pas mus labai mažytė ir privalai taikytis. Jeigu gerai dirbi, tai dvidešimt kelerių atsimuši į lubas ir arba redaktorius numirs ir tu perimsi jo postą, arba darbuosies sau toje pačioje pozicijoje n metų, kol nusibos ir išskrisi į polių pingvinų šert.

DSC_0047

Įkvėpimas – ar toks reikalingas?

Jeigu lauksi įkvėpimo, gali būti, kad jo niekada nesulauksi. Dirbti reikia. Man būna, kad nėra nuotaikos. Būna neatsiranda ta nuotaika savaičių savaitėmis. Bet darai ir bandai pagauti kaifą. Dažniausiai pavyksta.

Kada gimsta pačios geriausios mintys, o rankos pačios klusniausios?

Geriausios mintys man kyla sėdint kavinėje ir geriant kavą. Tą darau nuolat, kažkaip man tai kaip terapija.

DSC_0040

Kartais bendraujant su žmonėmis. Aš gaudau jų sakinius ir jie net nesupranta, kad tuo metu man gimė idėja ir aš ją jau siunčiu sau smsu, kad neužmirščiau.

Išsiduok – šitai, kuo užsiimi, planas visam gyvenimui?

Nusprendžiau nebesivadovauti kategorija „visam gyvenimui“. Visam gyvenimui tai tik vedybos su banku, kai imi paskolą. O visa kita – laikina, nukeliama, išsprendžiama ir koreguojama.

Esu tikra, kad visą gyvenimą ką nors kursiu. Anksčiau rašiau. Kai rašyti taip, kaip moku, galiu ir pageidauju nebegalėjau, pakeičiau medžiagą – dabar kuriu iš molio, bet tiek rašymas, tiek lipdymas yra kūryba.

DSC_0096

Nepaisant to, kad molis yra magiška medžiaga, įsimylėjau ją dar vaikystėje, mane domina ir kitos. Pavyzdžiui, dabar populairus šiukšlių menas ir nors visada tyliai juokiausi iš tokių menų, neseniai pamačiau kūrinį iš atliekų. Jis buvo praktiškai genialus ir labai greitai mane pasodino ant žemės. Yra idėjos – visa kita – technika. Rezultatas talentingas arba ne.

Dirbi sau ir tik už save. Kuomet ir dėl ko baisiausia šitaip?

Labai baisu vakare suprasti, kad šitie grikiai paskutiniai ir ryte pinigų kitam pakeliui nebus. Bet kai atsiduri rytojuje, kai grikių nėra, pinigų vis dar irgi, tai visai nebebaisu.

Aš vadovaujuosi buka išmintimi apie tai, kad gi negali būti, kad nebus niekaip, vis tiek kažkaip bus. Ir būna. Man baisiau ne dėl darbo, man žymiai baisiau suvokti tai, kad kažkada teks skirtis su kai kuriais žmonėmis, kad naktį užmigsiu ir ryte nepabusiu. Baisu, kai palieki bokalą be priežiūros ir ten kas nors pribers skalbimo miltelių.

DSC_0020

O darbine prasme aš jau ėjau per ugnį, dar eisiu per vandenį. Tai suprantu, todėl nebijau.

Turi standartinius pirmadienius ir penktadienius?

Turiu. Dar turiu antradienius, trečiadienius, Kalėdas, Velykas ir panašiai. Iš tiesų tai per metus dirbtuvėse nebūnu gal tris dienas. Užeinu pas save bent trumpam, pasižiūrėt, ar viskas gerai, kartais prisėdu ir padirbu, nors neplanavau, Kartais planuoju nuversti kalną, bet vietoj to tik daiktus lentynoj vietom sukeičiu ir einu į miestą pasivaikščioti.

Šiuo metu turiu daug užsakymų. Turėčiau dirbti visą parą ir tiek neužtektų. Graužiu save net šią akimirką, kai atsakinėju į klausimus – juk turėčiau dirbti!

collage_20151012152955381

Ką sau kartoji, kai jau atrodo „nebegaliu!“?

Pirmas smarkus „nebegaliu“ atsitiko šią vasarą. Tada atsiribojau nuo visko, dirbtuvėse pradėjau lipdyti tai, ką seniai svajojau, bet neradau laiko. Leidau laiką tik su tais žmonėmis, su kuriais galiu būti savimi. Jiems perduodu linkėjimų ir ačiū, kad buvot su manim, aš jus myliu, bičai.

Šitas plūduriavimas „in the middle of nowhere“ tęsėsi pusantro mėnesio. Paskui po truputį rankos vėl tiesėsi prie neįvykdytų užsakymų, mintys pradėjo suktis apie pokyčius, vidus pildytis norų ir ambicijų.

DSC_0044

Aišku, galėjau paskaityti motyvacijų, tokių kaip „Kai jau atrodo, kad nebegali, tai dar gali daug“ arba „Kas nenužudo, tas sustiprina“. Bet nepaskaičiau. Nei kiek nesigailiu.

Turėtum sau ką palinkėti?

Mažiau baliavot, daugiau sportuoti, labiau mylėti mamą, tėtį ir brolį, nusipirkti vitaminų. Nemeluoti pačiai sau ir aplinkiniams. Išmokti pasakyti žmonėms, kaip juos vertinu ir myliu, neįvyniojant šių žodžių į sarkastišką sakinį. O kai kuriems tiesiog pasakyti „Ne“.

DSC_0064

Padrąsink tuos, kurie vis ant ribos – pasilikti ten pat, ar visa galva nerti ten, kur traukia širdis.

Nenoriu nieko drąsinti. Tie, kas norėjo, jau pradėjo, o kurie nedrįso – niekada ir nepradės. Tiems, kas žengė pirmuosius žingsnius savo profesinės svajonės link ir kartais galvoja, gal sustoti, tai nesustokit. Visada atsiras tų, kurie stabdys, tai kam dar reikia pačiam save stabdyt?

Life is a rock and roll.

You Might Also Like

2 Comments

  • Reply Dina 2015 spalio 16 at 10:58

    Šuo yra Smalutė 🙂 Ačiū, žiauriai įdomu!

    • Reply Birute 2015 spalio 16 at 11:13

      Aciu Dina ;)) Smalute sends linkejimai!

    Leave a Reply