Nuomonės

Berniukai iš naujojo pasaulio

2017 kovo 23

Sportinių šokių suknelės varžė, kur kas mieliau rinkausi kelnes. Vasaras leidau kaime senelio malkinėje – konstravom laivelius ir visa ką, kad tik būtų galima panaudoti plaktuką, vinių dėžutę ir geltonus, vienintelius mums prieinamus, dažus. Kalėdoms prašiau pulteliu valdomos mašinėlės, o barbių namas buvo mažesnis nei mažų automobilių garažas.

Aišku, svajojau apie princą, apie savo bokštą, o ne ką mažiau, apie visus greitus automobilius, kuriuos užaugusi galėsiu išbandyti.

Mano keliai – nuoširdžiai nesuprantu kodėl ir kaip – iki šiol nuolat nubalnoti, kojos nusėtos mėlynių. Bet šiandien labiausiai mėgstu sijonus, sukneles, o ryškiai rožinis lūpdažis – tikiu, mano talismanas. Ir vis dar labai mėgstu automobilius.

O mes kalbame apie tinkamas berniukui ir asmenybę varžančias spalvas mergaitei, apie detales, apie teisingas knygas ir gėdingus šūkius ant vaikiškų drabužių. Lyg viskas, net ir lytiškumas, būtų sukonstruojamas. Ir rausvas mergaitės kambarys būtų rykštė jos profesinėje karjeroje. O samtis berniuko rankoje – dar vis tolygu nenusisekusiam asmeniniui gyvenimui.

Gal man labai pasisekė, bet nei karto nebuvau sugėdinta – kas kas nors man, kaip mergaitei, tai nepriimtina. Bent tiek, kad prisiminčiau ir būčiau pergalvojusi – o gal tikrai? Feministinės idėjos niekad nebuvo artimos, nes priešingai jaučiausi labiau laimėtoja, o ne pasilikusi nuošaly – vien dėl to, kad moteris (ir tai taip pat, deja, seksizmas).

Tikiu, nesu išimtis, kaip ir ne taisyklė. Egzistuoja ir kitas pasaulis, mano kaimyno Valdo. Kuris man kadaise aiškino, iš manęs jokia ne moteris – nepagimdžiusi dar nė vieno vaiko. Valdas puikiai įkūnija visus ydingus visuomenės reliktus, ir tokių kaip jis – galima skaičiuoti dešimtimis procentų. Bet juk jie, sutik, jau arčiau išnykusių dinozaurų – iš jų grėsmės maža. Faktas tai, kad Valdas gyvena šalyje, kuriai vadovauja moteris (ir su tuo jis pasiginčytų).

Mes skiriamės, ir tai faktas. Fiziniu pajėgumu, hormonų ir smegenų pusrutulių veikla. Na, jeigu lyginimui imame statistinį vyrą ir statistinę moterį (nežinau, kaip jie apibrėžiami, bet mokslininkai sugeba). Tačiau tie patys mokslininkai kalba, kad dažnai moteris nuo vyro skiriasi tiek, kiek dvi moterys ar du vyrai. Lytis mūsų neapibrėžia. Tačiau jos egzistuoja.

Ir vis dėlto atsitiko taip, kad mūsų skirtumai buvo padėti ant svarstyklių, ir viskas, kas vyriška tapo kur kas svariau už moteriška. O tai, kas tradiciškai moteriška – so yesterday. Ir čia turbūt prasideda problemos. Nes moteriai būti labiau vyru – tokios lygios galimybės, vyrui užimti moterišką padėtį – toks truputį downgrade’as.

Karstynės medžiuose – tai mokėti rizikuoti, lenktyniauti, kad ir kruvinais keliais, drįsti pasakyti, drįsti daryti, galvoti apie globalias, bet ne lokalias namų problemas. Tai vis dar su etikete „vyriška“. O kartu – taip cool! Kad viskas, kas priešinga – tiesiog neįdomu ir nekelia susižavėjimo. Rūpestis, švelnumas, detalės, namų jaukumas ar kulinarinės knygos – sutik, tai vis dar moterims. Su šypsena. Ir su ironija, įtarimu – jei vyrams.

Ant pjedestalo iškelta moteris gal ir negauna adekvačiai visko tiek, kiek reikėtų, tačiau ji gali – viską. Šių dienų vakarietiško pasaulio feminizmas jau ne apie galimybes, tik apie požiūrį – vienam kitam (aš tikiu, tokių kaip šis – jau žemiau mažumos) dar vis atrodo, kad lytis reikia skirstyti į puodų ar technikos lentynas.

Naują moteriškumo identitetą brėžiančiame pasaulyje vyrai lieka su vis mažiau identiteto. Nes žmogus jau toks – viską nori sudėlioti į lentynėles. Jei jau aišku, kad moteris – nebūtinai su aukštakulnių ir sijono eilute, nebūtinai mama ar ta mama, nebūtinai labiausiai savo gyvenime besirūpinanti vaikais, vis dar akibrokštas, kad ir vyras – be stereotipinių etikečių.

Suprantu, skirtumus apibrėžia ir ta pati moterų prieš vyrus nelygybė – neadekvačiai mažesnis atlygis tai pačiai pareigybei, rečiau užimamos vadovaujamos pozicijos. Tačiau kartais atrodo, kad berniukai tik ir programuojami pirmauti, vadovauti, nugalėti. O ne, pavyzdžiui, rūpintis grožiu ir svajoti ne apie direktoriaus, o kirpėjo specialybę.

Feminizmas kalba apie lyčių lygybę, tačiau kol kas jo esmė tokia – mergaitėms turėti tai, ko neturėjo iki tol. Viską, kuo įprastai dalinosi berniukai. Ir berniukams prie barbių lentynų – na vis dar taip gėdinga. Nes feminizmo istorijos eigoje viskas kas švelnu, kiek pūkuota, emocionalu – moteriška, ir tai yra blogai.

Sakai, priešingai? Mažas testas tau.

Juk dažosi tai moterys! Taip priimtina. Bet… Pažinojau keletą vyrų, kurie pudrą naudojo. Nes kodėl pudra – tik moterų privilegija? Jei jau mes apie lygias teises. (Pavyzdys labai tiesmukiškas ir gal primityvus. Bet – vos prieš šimtą metų panašioje situacijoje atrodė ir moterys, svajojusios teisę tiesiog balsuoti.)

Ir nors ji – žymiausia feministė ant scenos, skanduojanti „Girls! Who rule the world? Girls!”), ir jei ne Beyonce, o Jay Z skanduotų apie priešingą lytį – galiu lažintis, lengvai neišsisuktų. Nes feminizmas – apie prieš vyrus lygias moteris. Ir vis dar vyrus, labiau „savo vietoj“.

Parduotuvėje teta sūnui kalba apie tai, kad vyrai neverkia. Apie tai, kad kalbėti apie berniuko grožį – nedera. Kad berniukui reikia sportuoti, ir gal mažiau indų plovimo. Ir jei sesės rankose koks supermenas – jau nieko tokio, lėlė berniuko kambaryje vis dar su įtariu klaustuku.

Vyrai nebūna vaikų darželio auklėtojais. O jei ir taip, tokia istorija verta žurnalisto plunksnos ir aukštos pozicijos portale. Vyrai nešioja kostiumus, ir labai retai jie būna raudoni, žali ar oranžiniai. O jei ir būna, tai jau – išskirtinis stilius. Vyrai vis dar pilnu tempu neprižiūri savo gimusių vaikų. O jei ir prižiūri, tai ir vėl – tai taip reta, kad net neįtikėtina.

Moteris už džipo vairo – ar vis dar stebina? – bet solidus ir nemažai uždirbantis, lipantis iš „Nissan Leaf“ – tai jau keistuolis?

Ir tai vyrai, ne tik Lietuvoje, kur kas dažniau nei moterys miršta nuo savanoriškai pakeltos rankos. Sako, moterys savo vietą jau atrado. O vyriška dalis vis labiau pasimetusi – kur jie ir kas iš jų mums?

Nors namuose lengva kalbėti apie tai, kad aš ir tu – vieno kraujo, žingsnis pro duris ir ten – lavina senųjų stereotipų. Apie neverkiančius vyrus, apie vyrus, kurie privalo jei ne išlaikyti šeimą, tai bent uždirbti daugiau už ušrinktąją. Apie vyrus, prarandančius savo oreantacinius sugebėjimus šaldytuve ar buitinės chemijos skyriuje.

O jie – dar tie maži – užaugę gyvens visuomenėje, kurioje vyras ir moteris greičiausiai bus po lygiai visame kame, besidalijantys ne tik finansine atsakomybe, tačiau ir nevalytomis grindimis. Bet šiandien tuos berniukus augina mamos, kai jų tėvai dirba darbus. Ir jie vis dar retai kada išvalo grindis. Ir jie nebūna vaikų darželio auklėtojais – tai vis dar tik plunksnos vertas žygdarbis.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply