Aš nėščia

Aš nėščia. Trisdešimt pirma savaitė

2016 rugpjūčio 31

Poatostoginės depresijos manęs nekankina, bet vienam mažiausiajam šeimos nariui sugrįžti į įprastą realybę tapo kiek sudėtinga. Oficialaus dekreto pradžia, o atsipalaidavimu ir palaimingu laukimu nė nekvepia. 

Tų neramių naktų jau taip seniai būta! Visi tie nemiegai, kai įprasta miegoti, susipainiojusios paros valandos, ir sapnai – net kai esi visiškai sąmoninga – kaip lengvai ir greitai visa tai pasimiršta.

Ir užtenka dviejų ne itin ramių naktų, kad pasvajojimai apie naujagimį ir visą tą pradžią nebebūtų tokie idealistiniai. Baisu, blemba! Ir ar labai nuodėmingai egoistiška trokšti komfortiškos motinystės?

Pirmasis visų tų bemiegių naktų atžvilgiu buvo idealus. Juodi paakiai greitai dingo ir netrukus rytus sutikdavome dviese besiginčydami, kuris šįkart iš miegų budins mažiausiąjį.

Ir tos bent du auginančiųjų kalbos apie visiškai skirtingus vaikų įpročius pradeda gąsdinti. Ar su antruoju atsiimsime už super ramų pirmąjį? Vaiko noriu! O dar labai tokio, kuris miegotų naktį, mažai verktų, kai man reikia ilsėtųsi, o labiausiai mėgtų dovanoti šypsenas, ramybę ir kuo rečiau – pilnas sauskelnes.

Naivuolė. Visa ši auginimo rutina ne tokia įkyri, kaip jausmas, kad mamai – tokia nuolatinė parengtis. Net kai esi viena, net kai galvoj – visai ne vaikiški reikalai, vis tiek tavo vaikai galvoj.

Savaitė man ir taip super padidinto jautrumo. Visaip kaip: per daug kraštutinių emocijų, per daug kvapų, per daug garsų, ir vėl karštis, erzina net prisilietimai. Neiškenčiau ir kelioms naktims išsikrausčiau į atskirą kambarį. Kad pagaliau išsimiegočiau! Nes ir tas mažiausiasis pilve kaip niekad intensyviai nori pranešti apie savo egzistenciją. Aišku, visu smarkumu būtent tada, kai man iki sapnų karalystės – vos kelios avelės.

Ir ką, koks čia poilsis. Kai žinai (net ir per miegus kažin kaip to nepamiršti), kad tavo kūnas-kraujas negaluoja. Ir jam reikia tavęs! Ir vos mažas krepštelėjimas ar atsidūsėjimas – kelių kambarių atstumu, ir vis tiek tu girdi! Viską! (Gėdingai prisipažįstu, pagalvėmis kamšiau ausis. Nepadeda!)

Nuolatinis budėjimo režimas, ir, suprantu, turbūt niekad jis neišsijungs. Nes ateis diena, kai jis pats vienas nuspręs išeiti pažaisti į kiemą. Tada atras karstynes medžiais. Tada naktines linksmybes, aišku, man iki galo nepranešus. Automobilis, arba neduoktudieve motociklas (po galais, nes aš apie jį svajoju). Tada atsiras moterys. Įdomu, ar lengvai įtiks jo išrinktosios? Ir kiek jų bus?

Turbūt neverta teisintis, kad aš be priežasties šiaip įprastai nesijaudinu?

Tik ne ta mano pusė, kuri vadinasi MAMA.

P.s. O beje, visos problemos dėl miego – man čia naujiena. Pirmasis nėštumas nė kiek netrukdė pailsėti. Skųsdavausi, kad negaliu miegoti ant pilvo – bet tik tiek. Vaikutis įsčiose nakties metu – ramus kaip belgas. O čia dabar prabudimai, ankstyvi rytai be žadintuvo, budėjimas, net kai miego nori velniškai.

Man padeda, gal padės ir tau – žindymo pagalvė. Antroji pusė jau kiek pyksta, kad naktimis apsikabinu pagalvę, ne jį. Bet, patikėk, ji smarkiai pagerina sapnų kokybę!

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply