Aš nėščia

Aš nėščia. Trisdešimt penkta savaitė

2016 rugsėjo 5

Ar taip ir atrodo senatvė? Protas nori, o kūnas nebegali? Kartais norisi taip, kad dar iš paskutiniųjų bandai, o, pasirodo, tiesiog nebeišeina.

Man atrodo, nėštumas – viena tų priežasčių, kodėl vidurio amžiaus krizė su tais stereotipiniais maištais prieš amžių ir jo padiktuotus pokyčius dažnesnis vyrų, o ne moterų tarpe.

Nėštumas – per daug ilga būsena, kuri dažniau atrodo, kad niekad nesibaigs, nei kad tai – ramiai, tik laikinai. Tavo kūnas pašėlusiu greičiu keičiasi ir dažniausiai ne į tą pusę, kurią pageidautum. O tu tik bandai kažkaip paskui su šypsena prisiderinti prie pokyčių.

Oras ir vėl geras. Ir, atrodo, ką ta saulė, valanda ne pavėsyje – ir čia, žiūrėk, jau silpna. Ir čia tai, kuriai visokie apdangalai nuo saulės iki šiol – tiesiog tabu!

Dažniau dairausi suoliuko, vandens stiklinės, tie pietų miegeliai. Ar va, trumpesnė savaitgalio naktis, o man prireikė dviejų parų, kad atsigaučiau – nuovargis nežmoniškas.

Bandau gatve vytis savo nuolat kur skubantį vyrą ir žodžio „lėčiau“ nepažįstantį sūnų, bet dar prie greito tempo pridėk bandymą pasiplepėti – kvapo pritrūks. Tiesiog, dūstu.

Arba va rytas be pusryčių, ir kūnas už valandos kitos siunčia pavojaus signalus silpnumu, svaigstančia galva. Na nuo kada man taip?

Dar vis bandau kasdien skaičiuoti po 10 tūkstančių žingsnių pėstute. Bet su kiekvienu kartu tai kainuoja vis daugiau valios ir fizinių pastangų. Nebeišeina. O keisčiausia tai, kad fizinio krūvio nuolat reikalavęs kūnas dabar geriausiai jaučiasi gyvendamas lėtą ir neintensyvų gyvenimą. Be sąžinės priekaištų.

Jaučiu, kūnas ruošiasi. Mini mėšlungiai visur kur aplink TEN. Ir tas vis dažnesnis jausmas, atrodo, mažylis įsispiria ir stumiasi į pasaulį. Tie apgaulingi sąrėmiai ir vis dažniau su skausmu.

Nors objektyvių medicininių požymių, kad jau „tuoj“ – nė vieno, pabaiga netoliese. Net pati sau pavydžiu!

Iki tos akimirkos, kai prisimenu gimdymą. Visiems su tokiu pasididžiavimu kartodavau, kad tai – įspūdingiausia patirtis gyvenime, ir aš jo šįkart nė velnio nebijau. Galėjau kartą, ką čia antras!

Po galais. Oksitocinas gimdyves paveikia taip, kad vos akimirka po visko ir visi skausmai – lyg ranka nubraukus. Bet tie pojūčiai ima ir sugrįžta po beveik trejų metų. Tuomet, kai kasdien turėtum semtis stiprybės, o ne baimės.

Bijau ne gimdymo, ne komplikacijų, tiesiog skausmo, kurį patirsiu. Sąrėmių, kurie tikiuosi šįkart truks, prašau, bent valanda kita trumpiau. Ir nors pirmąkart nustebau, supratusi, kad tas pagrindinis „darbas“ – vos 15 minučių reikalas. Po galais, tai ilgiausios 15 minučių gyvenime. Siuvimas – turbūt laukia ir tai. Ir visos tos savaitės, kai aš labiausiai gulom, o ne tvarkingai ant sėdimosios.

Žinau, viskas greit praeina. Tegu tada greičiau prasideda!

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply