Aš nėščia

Aš nėščia. Trisdešimt ketvirta savaitė

2016 rugsėjo 4

Žinai, aš čia vis skundžiuosi. Bet visiškai turbūt nėra dėl ko. Antras apsilankymas ten, kur į pasaulį ateis mano antrasis, ir taip na kiek taip negražiai piktdžiugiškai smagu!

Beveik kiekviena, įeinanti pro duris – su bent 30 savaičių stažu. Kuriai sunku pastovėti, o kuri, matosi, jau gaudo orą lipdama laiptais. Šalia sutiktoms kalba apie skaudančią nugarą, apie šlapimo nelaikymą, apie gulėjimo režimą, apie sunkumus vairuojant.

Jaučiuosi, palyginus, idealiai. Na kiek gali idealiai jaustis moteris, kurios liemens apimtis per 9 mėnesius padidėjo pusmetriu. Ir kuri kasdien džiaugiasi, jog sezonas leidžia avėti įspiriamus batelius, nes užsirišti kedų raištelius – manei, tai paprasta?

Neramu vis dėlto tai, kad per turbūt pastarąsias 8 savaites tepriaugau 2 kilogramus. Taip, pirmiausia ašarojau dėl visų jų „iš nežinia kur atsiradusių“ kilogramų, dabar – kad svarstyklės lyg užstrigusios. Ir nors gydytoja ramina, kad vaikelis auga, vis dėlto echoskopo duomenys nesutampa su visomis rekomendacijomis internete. (Ir taip taip, sunervink gydytoją, prisipažink – skaičiau internete.)

Ir pilvas – toks, palyginus, mažytis. Jei prieš kelis mėnesius kas antra netikėjo, jog „dar tik tiek?“, tai dabar aš mažai panaši į beveik netrukus gimdysiančią moterį.

Sako, nėra ko pergyventi. O dėl manęs – savo atsivalgiau ir priaugto svorio ribą pasiekiau anksčiau laiko.

+18 kg. Bet svarbiausia ne tai – riba, kurią buvau pasiekusi su pirmuoju, šįkart, atrodo, liks toli toli. O tai reiškia, 3 mėnesiai mankštos ir figūra beveik be priekaištų! Taip. Aš jau planuoju – kokius naujus kedus pirksiu, į kokias treniruotes vaikščiosiu, kaip bėgiosiu, ką valgysiu, o ko teks atsisakyti. Ir tai veža! Kartojau ir kartosiu – ne pasiteisinimai „aš juk mama“, o sportas ir griežta mityba išgelbėjo nuo skaudančios nugaros, nuovargio ir, tikiu, depresijos.

Ir, žinai, dabar pagaliau – ta ramybė. Gražus laukimas. Kai iki pabaigos – daugiausiai 7 savaitės, pagaliau norisi išgyventi, įsijausti.

(Čia nesutiktų mano vyras, kuriam teko patirti ašaromis, riksmais ir galiausiai kūkčiojimais pasibaigusį savaitgalinį namų tvarkymą. Bet juk visko pasitaiko. O be to, juk aš nėščia!)

Ir čia jau kalba – vasara į pabaigą, o man taip smagu, kad bus ruduo, bus kažkam pirma žiema, ateis pavasaris – kai jau turbūt ropos, vasara,kai jie jau du dūks kur prie ežero.

Kiek kiekvienas metų laikas, su visomis balomis, šalčiais, trumpomis dienomis, kiek daug gražaus atneš!

Bijojau – kaip bus, kaip mylėsiu antrąjį? Abejonės po truputį dingsta. Viskas bus gerai!

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply