Aš nėščia

Aš nėščia. Trisdešimt antra savaitė

2016 rugsėjo 2

Nusprendžiau – diena veganiškam meniu. Prisipirkau vaisių, augalinio pieno, sėklų – rytiniam kokteiliui, riešutų, daržovių, jūros kopūstų – mėgstamiausioms sočioms salotoms iš veganiško meniu. Na ir dar šį bei tą. Už mažą maišelį sumokėjau tiek, kiek priešais vyras už pilnus du didelius. Nes vien pomidoras su agurku ir obuoliu galiausiai – per paprastas  pasirinkimas.

Tik užteko grįžt namo ir atsidaryt šaldytuvą – supratau, kad kiaušinienė su dešra, sūriu ir česnakine duonele šiai dienai kur kas geresnis pasirinkimas uz mangą/bananą/migdolų pieną/chia stiklineje.

Ir čia ne „na ir rytas!“, o taip vidutiniškai kas antras. Planuoti meniu iš vakaro kitai dienai – bergždžias reikalas. Net jei ryte sugalvoji, kad tos penkios rūšys salotų (nemeluoju – penki indeliai salotų vienu kartu vienam asmeniui. Nes labai norėjau, ir atrodė, kad be salotų man twdien nieko ir nereikia) bus tai, ko prireios pusryčiams/pietums/pavakariams. Tada grįžti, pamatai pamirštą šokoladą ir visas salotas užmiršti. Nes nu nebenoriu!

Ar va, geri kavos kokteilį turbūt dabar prabangiausioj saldumynų vietoj Vilniuj už labai brangiai. Su daug pieno – labai daug, kad net kavos ten nelabai. Ir pasakoji draugei, kad tuoj pavirsi vegane – negali žiūreti ne tik į mėsą, į pieno produktus taip pat. Nors prieš pusvalandį pienas kavoje nei kiek veganiškiems įsitikinimams netrukdė.

Kaip rašo nėštumo vadovėliuose, kur tos 40 savaičių – pagal visas taisykles, įnoriai ir nenorai maisto pasirinkimo atžvilgiu trunka iki 12 savaičių. Maždaug tuo metu, kai baigiasi pykinimas.

Smagu pabūti išimtimi. Pagalvoju net, bus keista greitu metu išgyventi dieną be šleikštulio pojūčio. Ar nueiti į parduotuvę ir nusipirkti maisto bent kelioms dienoms į priekį. Be jokios abejonės, kad dar vakar už absoliutų favoritą laikytas vegetariškas troškinys neįtiks tuo, jog ten nėra mėsos.

Būna dienų, kai nesinori nieko, kaip tik „Coca Cola“ skonio guminukų (čia paskutinė „liga“). Ar vienintelė kava, kurią gali gerti – ta iš pakelio, kur 3/1. O „daktariška“ dešra, kuri namuose reta kaip Kalėdų senelis, būna mano slaptai sudorojama kaip užkandis, karštas ir dar desertas. O skaniausias pasirinkimas, kai nori „kur nors pavalgyti“ – „Mc’Donald’s“ ledai ir bulvytės, valgomi pakaitomis po kąsnį.

Būna, net gėdijuosi. Bet va nėščiai pažistamai veganei prisipažinus, kad, būdavo, nereikėdavo nieko, tik tortuko – atrodo, viskas čia gerai.

O aš savo vyrą šią savaitę trečią kartą kviečiu pietų „kur nors azijietiškai“ – nauja mano manija.

Nes nėščiosios noras – tai tiesiog įsakymas, nekvestionuojamas.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply