Aš nėščia

Aš nėščia. Šešta savaitė

2016 birželio 20

Kai antrą Kalėdų dieną va taip prieš vaišių ir svečių gausų stalą suplyšo smarkiai aptempto odinio sijono užtrauktukas, pagalvojau ne apie gausias Kalėdas. Dar viena nedrąsi mintis „o gal??“

O žinai, kiek tų minčių, kai lauki, kai planuoji, kai testų – jau ne vienas, o užpirkta jų visa spintelė – nes sunaudosi jų dar ne vieną. Visokių „o gal?“ – per daug, kad kiekvienu leistum sau tikėti.

Pirmąjį kartą pradėjau storėti turbūt tą pačią akimirką, vos pastojau. Storėjau ne kilogramais, o centimetrais, dienomis, o ne savaitėmis. Turbūt šis kartas – ne išimtis.

Ir tikrai taip, tąkart suplyšęs užtrauktukas nemelavo. Nėščia! Ir dėl kažkur pradingusio liemens Kalėdos ne pagal mano skrandžio apimtį, pasirodo, buvo anei kiek nekaltos (na ok, bet nežymiai).

Dar tik pradžia, o akistatose su maistu aš jau absoliuti pralaimėtoja. Apetitas žvėriškas, o valgyt galėčiau tik ledus. Arba viską, kas dienos raciono piramidėje užima siauriausias kategorijas. Daržovės, vaisiai ar bent kažkas, kas su emblema „sveika“ – palauks geresnių laikų.

Dieną po naujienos mane jau pykina, jėgų nebe kažką, ir į WC – galvoju, gal verčiau nustoti vartoti skysčius.

Įdomu, jei tą testą būčiau pasidariusi po savaitės (iki tiek nebeišlaukiau), jausčiau visa tai? Ar čia tikrai tik įsikalbėjimai? Kad ir kaip nebuvau pasiilgusi visų šitų simptomų, bet dar kartąabūt nėščia – šito laukiau labai.

Nors stebuklo taip pat buvo, ne tik didžiulio apetito. Nes vis dėlto tai – na ne tik fiziologija, ir ne tik nėštumo testas vienintelis įrodymas. Sako, tiesiog pajauti.

Žinai, kuris „o gal?“ suteikė daugiausiai vilties? Ramybė. Net ir kalėdinis chaosas, kuriam kaskart per lengvai pasiduodu, buvo nė motais. Diena po dienos, ir taip nuo ryto iki vakaro tiesiog gera, ramu, tokia harmonija, šypsena be priežasties, ir taip norisi mylėt pasaulį! Ir tas prigimintinis noras ginčytis, ir ta kasdiena su vyru – kitokia, su vis mažiau barnių – šitai ir sukėlė įtarimą.

Še tau ir simptomas. Tik aš maniau: na ne nesąmonė, neleisk sau įsisisvajoti, nes taip labai skauda, jei svajonė pavėjui pasileidžia.

Ypač jei ta svajonė kartą pasileido po visų jau dvylikos savaičių. Tad ir tas „aš nėščia“ vyrui buvo praneštas ne su fanfarom, ne su riksmais jam dar neprabudus, ne bučiniais ir ne „turėsime dar vieną!“ Ramiai, ir ne su viltimi apie būsimą džiaugsmą, labiau su nerimu, kad istorija dar kartą nepasibaigtų vos tik įsibėgėjusi.

Simboliška, kad testas su dviem juostelėmis pasirodė būtent nepraėjus nė savaitei po dienos, kuomet pasaulį turėjo išvysti antras vaikelis. Tuomet, kai net gydytoja gūžčiojo pečiais iš nežinia kur ir kodėl sutrikusių reprodukcinių funkcijų. O va čia – nėščia! Reikėjo atsisveikinti, kad būčiau pasiruošusi naujos gyvybės atėjimui.

Oficialus pirmasis vizitas – po dviejų savaičių. Mano kalendorius gali smarkiai sumeluoti, bet atrodo, kad vos savaitė po dviejų juostelių, o nėštumo apimtys – sulig trimis mėnesiais.

Tikrai taip, stebuklų būna. Ir jie atsitinka tada, kai jų nelauki.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply