Aš nėščia

Aš nėščia. Šešiolikta savaitė

2016 rugpjūčio 4

Aš nenoriu prisišnekėti anksčiau laiko (nes, kaip taisyklė, jei kas gerai, kaipmat užsibaigia), bet man atrodo prasidėjo tas geriausias nėštumo periodas. Kai kasdien – kaip ant sparnų, jėgų – smarkiai su kompensacija už visas tas dienas, kai norėjosi tik egzistuoti priešais televizorių.

Vėl dienos valandų per mažai, nes tiek visko norisi! Ir geriausia tai, kad noriu vėl tiesiog smarkiai NORĖTI. Labai geras jausmas po tiek savaičių, kurios tik pilnos visokių „ne“, „gal ne šįkart“, „gal pakaks“, „nebenoriu“, „atsibodo“, „neįdomu“.

Ir vėl smarkiai noriu judėti. Telefonas vėl man pypsi sveikinimus – po 10 tūkstančių žingsniais kasdien, ir čia tik planas minimum. O aš vis dar kone su ašaromis iš juodo pavydo vyrui po kiekvienos jo treniruotės, prakaitu ir endorfinais atsiduodančios.

Prisimenu save per prievartą bėgančią, sukčiaujančią prieš save treniruoklių salėje ir vis žadu – taip jau tikrai niekada. Nes va, kai nori ir negali!

O reikia. Nes apetitas kasdien, nuompat ryto, lyg kas naktį aš po maratoną. Atrodo, kūnas reikalauja atsargų ultra ultra ultra maratonui kur nors šiaurėje per ledynus basomis.

Smagus tas jausmas, kai kūnui reikia. Reikia judėjimo, reikia sporto, nors tų galimybių – nelabai. Man sako – tai tu pavaikščiok, pakentėk, tik niekaip to neužtenka.

Niekada nesportavau iki negimė pirmasis. Ir tie visi pasilakstymai miškais – net ne dėl kilogramų, ne dėl nugaros (beje, man jos taip niekad ir neskaudėjo), dėl savęs – kartu su kilometrais pameti rūpesčius, pamiršti bemieges naktis, nebegirdi verksmo, triukšmo – tik save. Pabandyk. Tik atsargiai – po truputį, bet priklausomybė lieka stipri.

Noriu judėt, labai. Tik va blogai tas, kad dabar išrankumo – per akis. Man tik bėgioti arba minti dviratį. Su bėgiojimu dar nelabai – sėdimoji su prispaustu nervu turbūt neatlaikytų (bet jau dažniau geriau, nei kad blogiau). O tų naktinių „o gal gali mane apversti ant kito šono?“ – nei jo, nei mano kantrybė lengvai nebeatlaikytų.

Sėdau ant dviračio. Ir taip gera! Na taip, sportinė apranga jau visai nebe į temą. Bet kaip gera! Na ir kas, kad kažkaip jau ir kalnas kliūna, ir įprastas atstumas kiek per ilgas…

Galvoju, ai gi nieko, reikia prasitreniruoti. Sėdom savaitgalį trise – prasivažiuosiu. Ir negi aš kažkokia ligota, kad pasiduočiau nuobodžiaujančiam vyrui? Nes jis tai išvažiavo treniruotis, o ne pasivažinėti. 25 km įprasto šeimyninio maršruto, deja, pasirodė jau nebe man.

Ir vakare maniau – pagimdysiu smarkiai per anksti. Buvo ir pirmąjį kartą – smarkiai per dažni, labai ankstyvi – įspėjamieji sąrėmiai. Po dviračio jie tokie ohoho! Ir sportinio tipo dviratis susirietusiais jau pilvotai nėščiajai visiškai nepatogus.

Ok, dviratis į šalį.

Kedai, eilė jums! Jau, manau, netrukus.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply