Aš nėščia

Aš nėščia. Dvylikta savaitė

2016 liepos 28

Nėštumo jau beveik saugi riba, o aš jo dar negaliu priimti kaip džiugaus fakto. Neignoruoju – kur čia taip, kai organizmas kas akimirką byloja, kad su juo vyksta labai rimti dalykai – tačiau visos viltys, pasvajojimai sąmoningai stumiami šalin. Atrodo, nebaisus nei juodas katinas per kelią (toks – visas kaip anglis – gyvena namuose), nei paparčiai naminiame vazone, bet va visiems nėštumo džiaugsmams, sakau, dar ne laikas.

Atidėlioju asmeninės spintos perkraustymą. Nes tąkart paskutinį kartą labai anksčiau laiko ištraukti ilgajam laikotarpiui suslėptus drabužius – labiau nei skauda. Didžiojo Mažo garderobo peržiūra – irgi jau smarkiai būtina. Ir, žinau, kiek tai teiks džiaugsmo – vien dėlto neleidžiu sau užsiimti tuo, kai dar visos viltys su daug klaustukų.

Net ir tas sėdimosios skausmas. Atrodo, greitu metu gali prireikti stiprių vaistų. Žinau – kineziterapija, mankštos su specialistų pagalba, telefono numeris po ranka. Bet – sakau sau – palauk.

Laukti dar savaitė. Ir nors taip, rizikos – iki pat paskutinės minutės – žinau, po tų dviejų numatytų echoskopų man gali smarkiai pagerėti. Skaičiuoju likusius susitikimus su tėvais iki kol pranešim, kad bus seneliai ir antram vaikučiui – nes kaskart įtraukinėti pilvą peržengus jų namų slenkstį jau pabodo. Ir mamai teisintis dėl vienintelės nešiojamos suknelės – „bet ji man taip patinka“ – jau kiek kvailoka.

Ir nors nėščiųjų vadovėliuose rašo, kad „greipfruto dydį pasiekusi gimda hali tave versti jaustis kiek nepatogiai su įprastais džinsais“. Rimtai? Aš jau žvilgčioju į treningus su išsitampiusia guma. Džinsai??

Turiu net sąrašą „must do“ jau tai pačiai pirmai dienai, jei tik gydytoja nubrauks visas mano baimes. (Beje, jame pirmu numeriu – džinsai su guma, specialiai nėščiajai. Jau pamatuoti, kokius 5 kartus).

Nedaug jau!

Cha, o po to dar 28 savaitės. Beje, o kaip jūs skaičiuojate nėštumą? Pagal praėjusias, ar likusias savaites? Ir dar niekas nesugalvojo nėštumo kalendorio, su langeliais „Liko“, kurių kiekviename – mažų mažiausiai po plytą šokolado?


Rytai prasideda įprastai: dar nesąmoningai, bet pirmos mintys dvi, viena po kitos: „Velnias, kaip noriu valgyti.“ Tik spėji pagalvoti apie švedišką stalą namų sąlygomis, iškart kita: „Velnias, kokia aš stora“.

Ir ta super racionali antroji pusė, kurio KMI rodyklė, net ir po mėnesio su vėlyvom vakarienėm ir kaskart dar po plytą šokolado saldžiam miegui, nepaslenka nei kairėn, nei dešinėn nuo „Idealu“, visas labai nesupratingas į mano ašaras „po galais, aš jau labai stora“. Ir dar labiau – jautrumo nulis – kai valandai kitai po jų stveriu saldžios kavos kokteilį ir dar „ką nors saldaus“, nes „tu neįsivaizduoji, žinok mirsiu, jei negausiu“.

Brangusis, patikėk pagaliau, aš nė kiek neišsidirbinėju.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply