Aš nėščia

Aš nėščia. Dvidešimt trečia savaitė

2016 rugpjūčio 17

Po 23-ios savaitės gimusių kūdikių gyvybė gelbėjama – ir tai dar viena nėštumo „sukaktis“ verta bent pusvalandžio fejerverkų. Aš sakiau – kai nėščia, visad ko nors bijai. Iki dabar pergyvenau dėl smarkiai per ankstaus gimdymo, ir nors priežasčių jam – nei vienos gydytojos įvardintos. Baisu, ir tiek.

Savaitę skaičiau istorijas su laimingomis pabaigomis apie visuos tuos, gimusius mažus – neįsivaizduojamai mažus. Vėl į trasą internetai, forumai, statistika. Daryk ką nori, aiškinki man – Laura, nereikia jaudintis, bet bijau beveik patologiškai. Prisimenu tą slogą, trukusią du mėnesius – net ir dėl jos labai baisu.

Greičiausiai visus „bijau“ bandau pamiršti nauja manija. Taip, aš vėl apie maistą, bet man kolkas jis smarkiai aktualus. Nes visa diena tik apie tai, nuo ko nepykina, ką suvalgiusi būsiu soti ilgiau nei valandą, ir ką valgyti, kas būtų skanu, bet su nuliu kalorijų.

O dabar norisi paprastai – tik geriausio. Jei iki neseniai tiko bet kas, kieno vertė skaičiuojama kalorijomis, tai su laiku pretenduoju tapti į labai aikštingą nėščiąją su visokiais nenoriu, per prasta, neskanu, neiškepta, perkepta, persūdyta. Jei mozzarella, tai tik buivolės pieno, jei ledai, tai tik aišku tie brangiausi. Pusryčiai ne „ant durniaus“, taip tik pakeliui, o su rytiniu servizu, kruopščiai, lėta kava.

(Ir man taip labai gėda kartu gėda, kad va aš čia apie pasirinkimus, norus ir pasimetimą tarp begalės galimybių. Bandau susivaldyti,pasikuklinti – nė velnio. Kur ta karūna??)

Ir visa šitai, aišku, ne be pasekmių. Pirmas kartas prie ežero (nes pasirodymo jame, kai šalia dvejų su puse pasiutėlis, kuriam reikia nuotykių – daug, visokių ir kasdien), o aš vos ne su ašarom akyse. Dangstau save akiniais nuo saulės, skrybėle ir skraiste, nes kiek gėda. Ir taip taip, juk čia – nėštumas, visi supranta, nesivaikyk stereotipų – bet kai įprastam maudymosi kostiumėliui krūtinė jau kokius dukart per maža, o celiulitas (net ir bėgimas su juo niekaip!!!) saulei pašvietus anei kiek nemažėja – norisi tik verkti.

Sakiau sau, dar kartą pasikartosiu, savo nėštumą iki jam prasidedant įsivaizdavau pavydėtinai pavyzdingą: aš jauna, žavi, veikli, tik kad su pilvu. Ir dar pačioj pradžioj supyliau pasižadėjimus (nes juos labai mėgstu!) apie tai, kokia aš visa nepakartojama. Sportuoju, pavyzdingai maitinuosi (ir desertas – tik kartą per dieną), pusė raciono – tik daržovės, o po mažą nuodėmę – skardinę gazuoto gėrimo, tik savaitgaliais, neinkščiu ir nesiskundžiu apie „nepakeliamą moters lemtį“.

Ak, nėštumas tuo ir žavus – jo nesuplanuosi. Tik niekas nekalbėjo apie tai, kaip susidoroti su nemeile sau, kai šlaunų apimtis padidėja vidutiniškai po 6 cm.

Vasara dar nė neprasidėjo, o aš jau laukiu jos kitos!

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply