Aš nėščia

Aš nėščia. Dvidešimt septinta savaitė

2016 rugpjūčio 25

Iki šiol apie savo nėštumą aš iš paradinės pusės su visais sutiktais (neįtikėtina, bet smarkiau drįstu pasiskųsti tik šitame dienoraštyje): apie naują gyvybę, laukimo magiją, šiokius tokius fiziologinus nepatogumus ir būsimą buitį su DVIEM namuose. Ir sutikti man tik kartoja: tiesiog švyti, gražėji, koks stebuklas! Iki to momento, kol neprabylu – „būti nėščiai užknisa“.

Ir, pasirodo, ne man vienai.

Visų pirma, niekaip nesuprantu, kaip šitokiu reaktyviniu greičiu storėjanti moteris gali derėti su epitetu „graži“. Ypač iš tų lūpų, kurios tą „grožį“ jau patyrusios.

Ir vis dėlto net ir tos, kurios skaičiuoja nebe pirmą (nes juk visi pirmi kartai – kaip ant sparnų), ir net ne antrą kartą, net ir ir tos, kurios, atrodo, mamos iš prigimties, išprovokuotos prisipažinti tyliau ar garsiau apie tą patį – na taip, tikrai, užknisa. Ir ne taip jau ir gražu.

Nes, atrodo, nustoji būti moterimi – ta, įprasta, kuria visąlaik buvai iki šiol. Ir nors įtikinėja, kad naujos gyvybės nešiojimas – va tai tikrasis moteriškumas, pasiginčyčiau. Tai fiziologija, kūno pokyčiai iš nemaloniausių perspektyvų, ir jie smarkiai išmuša iš vėžių. Senosios įprastos „moters“ nebelieka, o tuati – kažkur taip tik pakeliui būsimos tapatybės. Apie kurią – nė velnio nenutuoki.

Tad išgirdus tavo pačios minčių atkartojimus – na kad tas pakylėjimas dažnai labai dirbtinis – kur kas lengviau!

Atrodo, pirmasis turėjo išmokyti – egoizmas ne dorybė. Ir jis ne itin dera prie sąvokų apie motinystę. Pirmasis ir įrodė, kad vaikai – (net jei nervina iki negalėjimo), jie vis tiek KAŽKASTAITOKIO.

Ir vis dėlto, 9 mėnesiai, sakyčiau, nėštumo be priekaištų, o skundiesi apie tokius nedvasingus dalykus kaip papildomus kilogramus, pamirštas linksmybes, jėgų trūkumą ir vyrą, kuris, po galais, kada vėl pažiūrės į mane kaip į moterį, o ne beasmenę, belytę jo vaikų mamą?

Skaičiau dvynukus auginančios išpažintį apie tai, kad jai smagiausia būti žmona, o ne mama. Kad ir kaip negražiai, bet tikrai taip! Ačiū, sūnau, tu suteikei man be proto daug. Bet visąlaik mažiau už vyrą šalia. Ir dabar aš jam ne kaži kuo teigiamu spinduliuojanti, o vis dėl ko nors niurzganti būtybė. Save su kiekvienu mėnesiu vis mažiau myliu (nes taip, aš primityvi, bet vis ryškesnis celiulitas ir aptempta palaidine trauktos rankos, primenančios servelatą, meilę sau sumažina, po daug kaskart pažiūrėjus į veidrodį), iš kur tau tuomet tos meilės?

Būti nėščiai niekaip nepatogu. Nes gi ir pas mus – lyčių lygybė, ir net jei tikrai taip – jokio diskomforto nejauti, o jėgų – dar po papildomą dozę, į tave vis tiek daugumoj kaip į kiek neįgalią. Sakau, „aš pati!“, o iš manęs plešia maišą ar baksnoja pirštu – „negalvoji? Ko tu dar vaiką nešioji?“ Ar kalbi apie darbus, ir kone įrodinėji – kad galėsiu, kad pajėgsiu, o tau „ačiū, nereikia. Na juk visi suprantame dėl ko“.

Jautiesi tokiame užribyje. Nes su kiekvienu prabilimu apie naują savo padėtį turi byloti teisingą požiūrį: tu ne ką mažiau moteris, ir vis dėlto kaip smagu savo gyvenimą paskirti vaikams!

Kažką sunervinau pasakiusi, dar net kai neturėjau pirmojo, kad man pirmu numeriu visąlaik pasiliks vyras. „Baik jau, pagimdysi – pamatysi. Nieko taip nemylėsi!“

Na ir negėda – buvau teisi. O vaikai – tai geriausias gyvenimiška patirtis, žinai, nei keliais, nei keliais tūkstančių sakinių neaprašysi kiek jie tau daug. Bet ir gimdysiu juos taip savanaudiškai – tiek, kiek man pačiai jų reikės. O ar ne?

Ir visada norėsiu būti labiau moterimi nei mama – aš apie tą „pakeliui“, su dideliu pilvu.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply