Aš nėščia

Aš nėščia. Dvidešimt pirma savaitė

2016 rugpjūčio 15

Kas rytą vos pabudus vienintelė ta pati mintis – „aš stora!“ Na ir kita iškart – „o ką skanaus suvalgyti?“ Matau, čia ne tik nėštumas, o smarkiai sumažėjęs fizinis aktyvumas – apetitas kaip meškos, apsukos taip pat panašios. Net jei teisinuosi, kad negaliu judėti – skauda, kažkiek meluoju, nes ne iki tiek, kad laiką leisčiau lovoje. Nes ir tie vakariniai pasivaikščiojimai (nes pasižadėjau – po 10 tūkstančių žingsnių kasdien) – kas kartą vis nauju pasiteisinimu dangstomi. Noriu, kaip ir galiu, bet tada visokie „ai, nėščia, pailsėsiu…“

Ir ta sportuojanti nėščioji – tegu gydytojai kartoja „o taip, būtinai!“, bet ji – su kedais ir pūpsančiu pilvu, dažniausiai nėra palydima susižavėjimo šūksnių. Kažkoks nesusipratimas, kurį būtinai garsiai ir pamokančiai reikia pakomentuoti. Nes juk reikia saugoti, saugotis, nepersitempti – geriausia devyniems mėnesiams įsitaisyti minkštam lizde ir be papildomo krūvio perėti tą kiaušinį. Raginimų retai išgirsi, bet pamokymų ir visokių „aš girdėjau“ – tik pasirodyk su sportine apranga.

Fizinio krūvio trūksta žiauriai. Jaučiuosi tiesiog liguistai. Minti tais pačiais rajono takais kas vakarą pabodo, o sportuoti vengiu – praėjo pusė nėštumo, bet bėgiojimas jau seniai seniai užmirštas. (Ir nors žadėjau sau, kad jau šįkart bus kitaip – ką čia tas pilvas, jis niekam ne kliūtis. Bet tų pasiteisinimų – aš gudri jų prigalvoti.)

Bet čia jau praeitis, ir taip, kedai – mane jie nugalėjo. Tereikėjo įkvėpimo ir labiau sveikos nei kad nekokios savijautos. Ir kaži kada įsigytų treningų, kurie net ir prie apvaliausių formų visad buvo laisvi, o dabar – jau smarkiai per ankšti.

Aš aišku, gydytojos neišdrįsau paklausti, nes ir šiaip pati sau esu visai sveika. Užtat internete susirinkau šimtus argumentų, kodėl bėgti geriau nei nebėgti. Ir anei vieno gydytojo ar mokslininko raginimo užkišti kedus giliai giliaimį spintos kampą.

„Endomondo“ užfiksavo vos 1,5 km, bet jau šypsenos didumas po viso ko! Dvi dienas ūžiau galvą, kad tas pusantro kilometro – daro stebuklus. Ir nors tempas jau labai nebe tas, o su kiekvienu žingsniu galvoj po naują juodąjį scenarijų, kas gali nutikti. Ar nepakenksiu? O tas skauzmas, iš kur jis? Sąrėmiai, čia ne jie?

Bet tie endorfinai! O aš maniau, kad laimė – šokolade. Vis dėlto nė velnio. Kiek maudžiantys raumenys, ir kojos – jos iškart dailesnės, va čia laimė.

Sakau – svarbiausia, laiminga mama.

Net jei tie kilometrai, labai lengva ristele, palydimi akylų ne itin susižavėjusių akių. O kojos veda ne mėgstamiausias, o tuščiausiais nuo žmonių šurmulio takais.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply