Aš nėščia

Aš nėščia. Dvidešimt penkta savaitė

2016 rugpjūčio 22

Sako vis man: pamatysi, kaip iškart užaugs pirmagimis, pasirodžius naujagimiui! Šita pati taisyklė, pasirodo, galioja ir kai namuose netikėtai savaitei – triskart už saviškį vyresnis. Savaitė vaikams! Ir mano nelabai ramiems nervams.

Sakyk ir tu, ką nori: vaikai – didžiausia gyvenime laimė. Bet ir kiek egoizmo motinystėje! Aš sau kartoju, kad gal ne tiek aš jam, kiek jis man – sūnus – vis kasdien po šūsnį gyvenimiškų pamokų. Kurios už motinystės ribų labai į naudą.

Ir kai į pasaulį vis aktyviau beldžiasi antrasis, kiek neramu, ar tų išbandymų (į kuriuos, nors kartais ir per sukąstus dantis, bandau reaguoti bent teigiamai) tiesiog nebus per daug. O laiko sau – kritiškai per mažai.

Esu egoistinė būtybė, ir net jei prieš akis bejėgis kūdikis, cha, o dar šalia kasdien po tūkstantį „mama“ kartojantis dvejų su puse, galvoji ir apie tas gyvenimo akimirkas, kurios tik man. Ir aš kažkaip viliuosi, kad du vaikai taps geriausiais draugais, kuriuos aš nuo supamo krėslo tylutėliai stebėsiu.

Tad savaitė su vienu nuosavu, kitu krikšto sūnumi – dviejų vaikų auginimo pamokos eksternu. Pasiruošimas pokyčiams.

Nebuvau naivi ir netikėjau, kad jie čia visąlaik tik su šypsenomis, vienas kitam entuziastingi, visur drauge, o aš sau ramiai ant to pačio krėslo. Nuo didelės meilės iki individualių žaidimų atskiruose kambariuose, nuo bučinių ir glėbių iki maišto ir konkurencinės kovos, nuo tu „pati geriausia“ iki ašarų dėl nelygiai padalintos meilės.

Pirmagimis smarkiai užaugo. Ir kaip jam reikia draugijos! Nesvarbu, ar jos – dėl smagumo, ar dėl ašarų – mama niekad nebus tokia smagi, kaip jam draugas šalia. O du vaikai – taip, laisvės ir tų minučių nuo krėslo daugiau. Bet ir nervų – oi.

Antrasis vaikelis vis dar atneša daugiau nerimo nei laisvo džiaugsmo. Dėl pačio jo džiugu, bet kaip mes susitvarkysime su kiekvieno asmeniniais poreikiais? Kai dar pagal planą prieš akis – naujas darželis ir po kelių savaičių bac ant pjedestalo brolis/sesė.

Būsimam vyresniajam jau pasakojam, kad augantis mamos pilvas – ne šiaip savaime. O brolis/sesė – ne tik žaidimai kartu. Tikiu, labai tikiu, kad kuo daugiau kalbėsime, priminsime, tuo ta susitikimo akimirka ir viskas, kas po to, bus labiau harmonija nei kad chaosas.


O beje – gydytoja vis nekantrauja: negi tikrai neįdomu sužinoti, brolis ar sesė? Klausia manęs, ką jauti? O mano šeštasis jausmas – visiškai nulio vertės. Nei sapnų, nei jokių „jaučiu“, nei ypatingų poreikių, nei skirtumų palyginus su pirmuoju. Ar aš nevykusi mama, ar per menka moteris, kad tokiu periodu mano raganiškų sugebėjimų – anei jokių.

Pirmuoju kartu tais „jaučiu“ nusivyliau, kuomet dukart sapnuota mergaitė, pasirodo, buvo berniukas. Tad bet koks realiai nepagrįstas pojūtis šįkart nuvejamas šalin.

Ir vis dėlto vardų sąraše – vienintelis variantas. Mergaitei. Gal vis gi?

Noriu abiejų vienodai. Tik po savaitės su dviem vyrukais drįstu pagalvoti, kad mergaitė (net jei ji, kaip aš kadaise, daužanti į kaimynų sieną kiaušinius ar juodžemiu darže kasanti pusbrolį) vis dėlto kiek ramesnio gyvenimo būdo garantas nei su trimis vyrais namuose.

Manęs vienos jiems nebūtų per mažai, o jų man tiesiog per daug?

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply