Aš nėščia

Aš nėščia. Dvidešimt antra savaitė

2016 rugpjūčio 16

Pirmąjį nėštumą lydėjo solidi biblioteka literatūros pradedant nėštumu, baigiant auklėjimu iki paauglystės. Dar kas mėnesį po tris lietuviškus žurnalus apie vaikus. Dvi programėlės išmaniajame su skirtingai išsamiais nėštumo kalendoriais, ir dar gi kasdieniniais supermamų ir Co. puslapių pavartymais.

Nes juk reikia būti viskam pasiruošus! Ne tik blogiausiems, bet ir geriausiems, net ir sunkiai tikėtiniems scenarijams.

Šįkart man kone gėda prieš būsimą vaikelį. Visos knygos – net ne visos perskaitytos, o jau padovanotos. Kalendorius telefone – taip, vienas toks, bet tik tam, nes kaskart sutrinku paklausta „Kiek gi savaičių?“ Ir, prisipažįstu, ne kartą pamelavau su maža paklaida, nes na juk kiek gėda, mama, imti ir neprisiminti vaiko amžiaus. Na ir kas, kad jis dar pilve.

Nes iki pirmojo atrodė, kad teisinga motinystė, laiminga vaikystė ir pavyzdingi šeimos santykiai – tik dėl tinkamo pasiruošimo, viskas iš perskaitytų knygų ir atsakingo požiūrio, matuojamo perskaitytų temų forumuose skaičiumi. Atrodė reikia pasiruošti, iš anksto susipažinti – su visais „kas būtų, jeigu būtų“. Ir nėštumas be nuoseklios savijautos analizės, palyginimų su kitomis, pamokymų ir svetimų istorijų – toks nieko vertas.

Ir tuomet aš atradau – šeštuosius motiniškus jausmus. Kai ne taisyklės vadovėlyje, o „man atrodo“ nuramina verkiantį vaiką. Ne kieno nors padiktuotas, o pačios susigalvotas dienos planas padeda užtikrinti mūsų visų ramų miegą ir šviesias dienas. Ir ne raida pagal taisykles, o pats mažas žino kas, kada ir kaip turi vykti su jo rankytėmis, kojytėmis. O taip pat – iš ko ir kur geriausia pirmoji košelė.

Įsiklausyti į save. Šitos tiesos labiausiai trūksta visoje gausybėje vadovėlių.

Turbūt man kiek nepasisekė pirmuoju kartu – artimiausiųjų pavyzdžiai buvo tik apie blogiausius scenarijus. Apie kone neįgaliojo vežimėliui prilygstantį nėštumą, apie pajuodusius paakius – du metus kaip MINIMUM, ir nuolat šaltą kavą – šis matas tiesiog nurodo, kad auginant vaikus tiesiog pamiršk save.

Ruošiausi blogiausiems scenarijams. Nuo pat nėštumo pradžios: nes pasakojo/skaičiau, jog jau tuoj tuoj nebepajudėsiu, apie pedikiūrą – pamiršk, neskustos kojos, gyventi trukdantis pilvas, į kitas šnairuojantis vyras, pogimdyvinė depresija ir tave nervinantis vaikas, kurį sulig šeštuoju gimtadieniu pamilsi.

Ir nieko. Tiesos visuose „bus baisu“ tik tiek, kiek sau leidi anksčiau laiko išsigąsti. O patikėti visu tuo anksčiau laiko – išankstinis nuosprendis.

Kiekviena mama turi supergalių. Net jei tavo pilvo apimtis artėja prie metro, pamiršai ką reiškia gyventi, kai tavęs nepykina, o „neturiu jėgų“ nė kiek neaktualus dvejų su trupučiu padaužai, šiandien (kaip ir kiekvieną dieną) pasiruošusiam kartu nubėgti eilinį maratoną.

Viskas bus gerai. Nes ir pedikiūras – savomis rankomis, net jei savaičių beveik visos – ir tas misija įmanoma.

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply