Aš nėščia

Aš nėščia. Dešimta savaitė

2016 liepos 19

Yra supermamos, yra ir supernėščiosios. Kurioms, atrodo, negalioja rytiniai pykinimai, jos nepriauga kilogramų, jos maitinasi sveikai,sportuoja, vairuoja – kad ir pačios iki pat gimdyklos, viens du pagimdo ir jau po trijų dienų dailią save su senais džinsais į instagramą.

Maniau ir aš tokia pabūsiu. Juk nėštumas jau ne pirmas, viskas aišku, daugmaž nutuokiama, mažiau siurprizų, daugiau kontrolės. O jei mano kūnas – vėl prieš mane, šįkart nepasiduosiu.

Savaitės reziumė – apie tą patį kūną išdaviką. Kuris dar nė pirmam trimestrui nepasibaigus atvijo į apatinių parduotuvę. Nes tas 75B ant manęs atrodo lyg skolintas iš jaunesnės sesės.

Turbūt esu vienintelė pasaulyje moteris, kuri į didėjančias krūtinės apimtis – su ašaromis. Pirmąjį kartą – jau smarkiai padidėjusių aplinkybių priversta – apsilankymas apatinių drabužių parduotuvėje taip ir baigėsi – ašaromis. Man iš to „žydinčio moteriškumo“ tik nervai, nes su nauju kūnu (kuris jau rytoj – vėl kitoks!) tvarkytis labai nepaprasta.

Nėštumas – prasčiausias laikas planams. Ir ne tik apie liemenukus, kuriuos, manei nešiosi tuos pačius.

Nenumatytų aplinkybių kur kas daugiau, kad ir kokios tavo galimybės bebūtų. O sako, suprask, nėščia – tokia truputį princesė. Nusileisk jai, nutylėk, nepyk – žinai, tie hormonai.

Taip kalbėjau dar prieš pastodama. Nes vos pasibaigus pirmajam nėštumui labai greitai pamiršau, kad ne iš princesiškumo visi noriu/nenoriu. Ir ta valia kartais – labai ribota.

Prisisvajojau apie  sportą iki paskutinės savaitės, apie tuos kilogramus pagal taisykles – ne daugiau +12, o ne tie +20, kaip pirmąjį kartą. Apie visus tuos kalnus, kuriuos nuversiu nesiteisindama „man silpna, man bloga“, apie visas daržoves, kurias suvalgysiu vietoj tų ledų ir šokoladų.

Dar kalbėjau apie bendras bėgimo treniruotes kartu su vyru – na juk šito tai tikrai nemesiu. Juk aš turiu valią, ar ne? Ir nėščia – taip pat graži, visaip kaip aktyvi, stilinga ir ant sparnų. Kuriai nėštumas – va būtent apie tą rausvai nudailintą laukimą, kuris nė kiek netrukdo įprastam gyvenimui, o ne milijonus ne itin džiugių fiziologinių netikėtumų.

Bet jų su kiekviena savaite – kaip iš gausybės rago.

Mano sportiniai bateliai kelios savaitės užmiršti. Nes dešinėje sėdimosios pusėje esantis nervas ir vėl krečia pokštus. Pirmuoju kartu tai baigėsi greitąja – tiesiog, nebepaėjau. Sakė, sorry, šiam kartui kelios ampulės – o toliau jau sukis, kaip gali. Pasigydysi, kai pagimdysi.

Tik nebuvo ką, iki trečio nėštumo. Visi skausmai – kaip ranka nuėmus, vos tik pagimdžiau.

Ir jau dabar, 50 m iki stotelės ristele – žinau, baigsis menku paralyžiumi jau vakare, vos nuspręsiu pailsinti kojas. Kuo daugiau žingsnių padarau šiandien, tuo mažiau jų be skausmo išeis nužengti ryt. O taip noriu! Bėgti! Noriu nuovargio nuo sporto, o ne nuo nėštumo.

Ir dar tos „Adidas“ reklamos su naujais jų sportiniais bateliais – nors apsiverk. Gimdyvėms dovanoja gėles, o aš turbūt prašysiu jų.

Nesu iš tų, kurios ant gimdymo stalo siunčia žaibus antrosios pusės pusėn su grasinimais „kitąkart gimdysi tu, jei dar norėsi vaikų!“. Bet kaip mielai pasidalinčiau puse savo siautėjančių hormonų ir visais tais nenuspėjamais poreikiais. Aš jam sakau – tu pažiūrėk, aš jau stora, valgau – ir negaliu sustot, ir dar jei visos likusios 30+ savaičių be sporto! O jis man, matai – susiimk!

Taip atsitiko savaitgalio ryte. Stoviu prieš veidrodį, akimis matuoju visus naujus centimetrus, vos ne į ašaras. Nes pusryčių buvo daug – neslėpsiu. Kaip ir kiekvieną rytą.  Bet mano apetitas – nesuvaldomas. Ir taip kasdien. Ir čia žmogus man aiškina, pabaik verkšlenti, nustok TIEK valgyti.

Ir kaip, kaip, paaiškinti, kad tavo valia prieš visą šitą – niekų verta. Jei net pačios savęs neišeina įtikinti, kad pusryčiams ledų, saldaus jogurto, šokolado ir cappuccino kokteilis – baigsis blogai. Nes norisi! Ir ką tu man!

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply