Aš nėščia

Aš nėščia. Aštunta savaitė

2016 birželio 28

Kelios savaitės po žinios, o aš svečiuose jau lyg nesava – „ar tik nepastebėjo?“ Mano kūnas nėščias ne po truputį, o taip visu pagreičiu. Jei noriu vakare turėti plokščią pilvą ir virškinimą be priekaištų, paskutinis mano maistas turi būti suvalgytas per pusryčius.

Ir, nemeluoju, kitu atveju prie kiekvienos esamos savaitės reikia pridėti dar bent 10 jų – pilvo jau niekaip nebenuslėpti. Žinau žinau, reguliari ir sveika mityba čia tikrai pagelbėtų, bet mano kūnas reikalauja viso, kas blogiausia. Cha, o sako, kad tai nėščios moters kūnas su visais smarkiais noriu/nenoriu – geriausias lakmuso popierėlis, ko organizmui iš tiesų reikia.

Tuomet paaiškink, kas tokio super reikalingo kinų maiste, kurio man iki ašarų norėdavosi besilaukiant pirmojo? Ar visuose tuose šokoladiniuose saldainiuose (pageidautina „Miglės“) dėl kurių dabar pasiryžusi bet kam? O po jų – sūrioje rūkytoje dešroje, nors aš sau beveik vegetarė? Ar toje kavoje iš pakelio, nes paprastos man jokiais būdais ne ne?

Patikėk, aš tikrai norėčiau kalbėti ne apie fiziologinius dalykus, bet jie dabar – aukščiau visko. Atrodo, kūnas nebe mano: aš sau, su bandymais jį pažaboti valia, o jis vis tiek savaip. Aš ir mano svoris – nuolat įtampos zonoje, bet dabar kontrolė absoliučiai išslydusi iš rankų.

Vis dar vaidinu sau, kad čia nieko tokio, tas nėštumas – toks dar mažas, kad ir tie pokyčiai turėtų būti labai menkučiai, bet ant bėgimo takelio kvapo įprastam maršrutui jau trūksta. Dar prieš kelias savaites idealūs sportui šortai jau veržia – nors aš dar vis be pusryčių.

Bet ką gi tie šortai, kai iš spintos lauk keliauja pirmieji drabužiai, kurie jau taip „ant ribos“. Miegoti norisi iki begalybės – apie tai svajoju vos pabudusi ryte. Jėgų – smarkus minusas, o 10 minučių pėstute iki mažojo darželio – ir dar garantuotai, su juo rankose – čia jau iššūkis.

Na ir kaip gi be pykinimo! Esu iš tų laimingųjų, kurioms rytais netenka rymoti prie klozeto. Bet rytais vos valanda kita be šleikštulio burnoj, ir tuomet pykinimas visu pagreičiu. Na tik vakare jį keičia besipučiantis pilvas ir visiškai sustojęs virškinimas.

Ir dar tie visi WC reikalai. Jau dabar atrodo, kad stiklinei vandens mano pilve vietos jau sunkiai. O skardinė limonado vakare – už bausmę. Nes keltis per naktį kokius 4 kartus, ir dar mažiausiai kelis prieš užmiegant – norisi tiesiog mesti vartoti skysčius. Nes žinai, kad rekomenduotini 2 litrai per dieną, tai maždaug 15 apsilankymų tualete.

O žaviausia čia tai – kad vis dėlto labai gera. Kad ir kaip fiziškai būtų nebelabai gerai. Hormonai dirba savo darbą, blaivų protą apipina vaivorykštėmis, ir tu, net ir per tuos pykinimus, vis tiek labiau ant sparnų. Na tiesa, būti nėščiai – vienoms tinka ir labai patinka, jos glosto pilvą, žavisi savo moteriškumu, o man ta būsena – absoliučiai nesava. Jaukinuosi ją iš naujo su kiekviena diena. Ir didėjantis pilvas – kiek svetimas.

Tačiau. Tie dar nepažinto mažylio judesiukai, tavo kūno galybė ir jo, o kartu ir tavo naujos galimybės. 9 mėnesiai – ne itin rami, bet tarsi meditacija, laikas įsiklausymui, gražioms mintims, norui gėrėtis ir dalintis gėriu. Ir jauti, kaip norom, o kartais labai nenorom, tavo ego vis mažyn.

Kelionė nežinomais keliais, bet su dideliu tikslu.

O dabar šampano! Tai, Laura, sakai negeri?

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply