Nuomonės

Apie „čigoniukus“ ir kas iš tų tradicijų

2017 vasario 27

Tikrai, nieko nenutiko. Traukiau iš mamos spintos ilgus sijonus, margas skaras rišau ant plaukų, lūpdažiu tepiau žandus ir prie atidarytų durų dainavau apie „čigonus Lietuvos“. Nieko nenutiko – rasizmas, bet kokia diskriminacija man svetima. O žemę siekiantys sijonai tapo mano asmeninės spintos fetišu.

Tokios tradicijos – per amžių amžius. Bet juk neseniai kalbėjo ir apie tai, kad vaikų mušimas – taip pat tradicijos, šeimos reikalas, o tokia tėvų teisė reglamentuota Šventajame rašte (tikrai taip, kaip pavyzdžiui: „Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai“, iš Patarlių knygos 29:15). Kaip žinia, toks „Dievo žodis“ šiandien aiškinamas kaip nusikalstama veikla, už kurią gresia ir belangė.

Dėl tų sijonų, tiesą sakant – gal ne visa tiesa. Čigones aš iki šiol aplenkiu – kalba juk, tau nematant ištrauks piniginę, ar mažų mažiausiai užburs piktu žvilgsniu. Ir nors – pagūglink – rasi sėkmės istorijų, kad „ne visi jie tokie“, čigonai – net ir tie, nuoširdžiai norintys nusikratyti taboro gyventojų etiketes, vis dar už visuomenės ribų.

„Ai, bet čia juk juokai“. Mes nesijuokiame iš juodaodžių, iš automobilius vairuojančių moterų ar homoseksualių porų. Amoralu. Kas kadaise buvo tiesiog gero humoro tonas. Šiandien tiek vyrą mylintis vyras, tiek automobilį vairuojanti moteris sako – tai žeidžia. Ir tu neturi argumentų su tuo nesutikti. Neetiška, nežmoniška juoktis iš prigimtinių dalykų, iš fiziologinių skirtumų. Jie apibrėžia tik mūsų išorę, bet ne vidų.

Žydo kaukė ar čigonės sijonas – tie patys juokai. Taip, tradicijos, tačiau ir jos gimusios iš siekio pašiepti kitokį, demonizuoti jį ir palikti ten pat, kur ir radai – už visuomenės tvoros. Galima teisintis, kad čia nepiktai, spalvingai, tačiau vis dėlto potekstė nėra itin teigiama. Čigonai ir žydai Užgavėnėse mūsuose neatsiejami nuo XX a. pradžioje per Europą sklidusios antisemitizmo bangos. Kuri, kaip žinai, baigėsi milijono žmonių genocidu.

Taip gimė tradicijos. Tad čia nėra „nieko blogo“. Nes būtent tokį atsakymą būtų sąžininga pateikti vaikui, kurio mėgstamiausias užsiėmimas – nenutrūkstamas „Kodėl?“.

Kodėl, mama, aš turiu rengtis kaip čigonas?“ – net jei ir neklaus, bet turiu pareigą paaiškinti savo trimečiui rytoj prieš šventę darželyje, į kurią vaikai, pageidaujama, turi pasirodyti vienodai – čigonais.

Suabejojau – kad gal bet kas, tik ne čigonas ir ne žydas. Nes na gal kažkiek gi negražu? Ir tuomet, deja, pagalvojau „Šiandien aš pakeisiu pasaulį!“ ir drauge su kitų vaikų tėvais stosiu į kovą už lygias žmonių teises, taiką pasaulyje ir saldainius visiems pasaulio vaikams. Ar bent už Užgavėnes su didesne kaukių įvairove.

Taip, šis tekstas iš nusivylimo. Žinai tą jausmą, kai spaudi „Enter“ po super protingo tavo post’o feisbuke, lauki fejerverkų ir aplodismentų, o tegauni tik du like’us?

Klausiau – kas už kitokį pasirinkimą, o gavau pakritikavimus su argumentais apie tradicijas ir „perdėtą jautrumą“.

Nenoriu asmeniškumų, nes tokios nuomonės šiuo klausimu – universalios.

Apie tradicijas – juk jų keisti nevalia, o vaikams privalu susipažinti su kultūriniu paveldu. Dažniausiai, kai kalbama apie tradicijas, šios be jokių abejonių laikomos aukščiausios moralės ir neginčijamos teisybės etalonu.

„Tai ką, lietuviškas pasakas irgi už borto, nes ten gal kiek per daug žudo ir kankina?“ – tikrai taip. Nes aš ir vėl apie tą patį – kas buvo gražu prieš šimtą metų namuose, kuriuose vakaro pasaka sekdavo po serijos rykščių, gal nelabai tinka ten, kur po derybų su amenybės krizės krečiamu trimečiu susinervinusi mama kalba po nosimi psichologų padiktuotas pozityviosios tėvystės mantras. Gal aš tikrai iš tų, kur tik apie rožines vaivorykštes, bet „Kakė makė“ man kur kas simpatiškesnis personažas už vištelę, su gaidelio išmuštom akelėm.

Kaip ir „perdėtas jautrumas“ – tas tiesa. Iki pirmos sūnaus Užgavėnių kaukės man nė velnio nerūpėjo, kas ant tos kaukės. Ir kokią nuomonę dėl jos galėtų turėti Lietuvos žydų bendruomenė

Tačiau, kai tavo rankose žmogus, kuriam tavo žodžiai – kurį laiką niekad neklystantis, vienintelis teisingas informacijos šaltinis, jo ašis moralės, vertybių, gėrio-blogio skalėje. Ir tebūnie tai per didelis jautrumas, bet tuomet čigono kaukė virsta jo pirmaprade pažintimi su „kitokiu“. O tas „kitoks“ – iš kurio linksma visiems draugiškai pasijuokt.

Už vaikystę prieš patyčias – dabar labai ant bangos. Tačiau jos prasideda būtent tada, kai brėžiame ribą tarp savęs ir tų „kitokių“. O kaip banalu, tie kitokie – šalia tavęs.

(Kad ir dabar tau kalba pusiau lietuvė, pusiau baltarusė, paauglystėje kompleksavusi dėl kelių papildomų kilogramų. Susidūrusi su patyčiomis dėl trumpos draugystės su žydu, ir dar iki šiol daugelio „kaip čia taip?“ dėl naujų giminystės ryšių su juodaodžiu. Žinau, ką reiškia patyčios. Kad jos ne tik tiesmuki juokai, bet tie patys mandagūs „kaip čia taip?“ – iš nesugebėjimo priimti kitokį. Iš noro nuolat brėžti ribą viskam, kas nepažįstama.)

Užgavėnės liks ne ką mažesnėmis Užgavėnėmis be čigoniškų sijonų ir juokų, apie pasipelnyti norintį žyduką.

Love and peace! Ir skanių blynų visiems šalies vaikams:)

You Might Also Like

2 Comments

  • Reply Laila 2017 vasario 27 at 19:42

    O mano dukra bus graži ragana. Taip niekas neliks pajuoktas, įžeistas. Kodėl negali būti raganėlės, Laumės, velniukai ir pan.

    • Reply Laura 2017 kovo 3 at 9:42

      Tikrai taip – pasirinkimų į valias:) Ir be tų persirengusių čigonais, žydais, vengrais -šventė ne ką mažesnė.

    Leave a Reply